Sniego karalienė – Sniego karalienės rūmuose
Rūmų sienos buvo sniego supustytos, o langai su durimis smarkių vėjų prakirsti. Ten buvo per šimtą tokių sniego salių įvairaus pavidalo ir didumo, didžiausia turėjo daug mylių išilgai ir skersai, jos visos buvo gražiai šviečiamos šiaurės pašvaistės. Nors jos spindėte spindėjo šviesa, bet buvo šaltos ir tuščios. Jokio džiaugsmo, jokios linksmybės! Čia niekados nebuvo daromi pokyliai su šokiais, kurių metu būtų žaidę pūgos ir baltieji lokiai galėję vaikščioti su paskutinėmis kojomis, rodydami savo mitrumą; čia niekados kortininkai nesibardavo ir nesipešdavo, o baltos lapelės nesirinkdavo kavutės ir jaukiai sutūpusios neleidinėjo liežuvių.
Ne, Sniego karalienės salės buvo visados tuščios ir šaltos! Šiaurės pašvaistė rodydavosi tokiais vienodais tarpais, jog nesunku buvo žinoti, kada ji labiausiai įsiliepsnos ir kada priges. Vidury didžiosios tuščios sniego salės blizgėjo sušalęs ežeras, o jo ledas buvo suskilęs į tūkstantį į vienas kitą visai panašių, lyg kokio menininko padarytų, kąsnelių.
Būdama namie, Sniego karalienė sėdėdavo pačiame to ežero viduryje ir vadindavo tą ežerą išminties veidrodžiu, laikydama jį vieninteliu ir geriausiu veidrodžiu pasaulyje. Kajus buvo pamėlynavęs nuo šalčio, tapęs beveik juodas, bet jis to nejuto — Sniego karalienės pabučiavimai atėmė jam jautrumą šalčiui, jo širdis buvo pavirtus į ledą. Jis rankiojo plokščius kampuotus ledo kąsnelius, juos dėliojo, kad kas išeitų, kaip mes dėliojame iš medžio gabaliukų visokias figūras ir vadiname tai kinišku žaidimu. Savo sudarytas figūras Kajus laikė didžiausios gražybės ir svarbos dalyku. Taip jis galvojo dėl patekusio į jo akį to prakeikto stiklo krislelio. Iš ledo kąsnelių Kajus dėliojo visokius žodžius, bet niekaip negalėjo sudėti žodžio „amžinybė”, nors labai to norėjo. Sniego karalienė buvo jam sakiusi: „Tik sudėk šitą žodį, ir tu būsi sau viešpats, o aš tau padovanosiu visą pasaulį ir priedo dar naujas pačiūžas!” Bet sudėti jis to žodžio nemokėjo. — Dabar lėksiu į šiltus kraštus, — pasakė Sniego karalienė, — pažiūrėti savo juodųjų puodų.—Juodaisiais puodais ji vadino ugnikalnius Etną ir Vezuvijų.—Aš juos kiek pabalinsiu. Tai jiems pravers, kai sniegas apibarstys citrinas ir vynuoges. Ir Sniego karalienė išlėkė, o Kajus paliko vienas didžiausioj ledo salėj. Jis žiūrėjo į ledą ir vis galvojo galvojo, net jam galvą ėmė sopėti. Sėdėjo vienoj vietoj nekrutėdamas ir išbalęs, tartum būtų negyvai sustingęs. Tuo metu pro didžiuosius rūmų vartus įėjo Gerda. Priešais pūtė baisus vėjas, o ji sukalbėjo vakarinę maldą, ir vėjas nurimo, lyg užmigo. Tada mergaitė įžengė į didžiulę tuščią sniego salę ir išvydo Kajų. Prišokus apkabino jį ir sušuko: „Kajau! Mielas mano Kajau! Pagaliau tave radau!“
O jis sėdėjo visas sustingęs ir šaltas. Gerda pravirko, jos karštos ašaros krito Kajui ant krūtinės, pasiekė širdį, su tirpdė ledą ir stiklo šukelę. Kajus pažvelgė į Gerdą, o ji sugiedojo: „Žydi lelijos ir rožės daržely, Jėzų atrasime mes ten vaikelį!“ Šoko tada Kajui ašaros iš akių, su ašaromis kartu iškrito ir stiklo krislelis, jis pažino Gerdą ir džiaugsmingai sušuko: — Gerdute! Brangiausia mano Gerdute! Kur taip ilgai buvai? Kur aš pats buvau? — Apsidairė aplink. — Kaip čia šalta, kaip čia tuščia! Jis prisiglaudė prie Gerdos, ta juokėsi ir verkė iš džiaugsmo. Buvo toks didelis džiaugsmas, jog ledo kąsneliai ėmė šokinėti, o kai pavargo, jie sugulė, ir susidėjo tas pats žodis, apie kurį Sniego karalienė sakė, kad jei jis jį sudės, pasidarys nepriklausomas viešpats, ji dovanos jam visą pasaulį ir priedo dar naujas pačiūžas. Gerda pabučiavo jo skruostus, ir jie paraudonavo, pabučiavo jo akis — tos ėmė spindėti kaip ir jos akys, pabučiavo jo rankas ir kojas — jis vėl pasidarė sveikas ir greitas. Dabar Kajus nebebijojo Sniego karalienės grįžtant namo — čia gulėjo jos atleidžiamas jam raštas, išrašytas blizgančiomis ledo raidėmis. Susikabinę rankomis, abudu išėjo iš tos didžios pilies. Jie kalbėjosi apie senelę ir apie rožes, žydinčias aukštai ant stogo. Visur, kur jie ėjo, vėjas nustodavo pūtęs ir pasirodydavo saulė. Prie krūmo su raudonomis uogomis jų laukė elnias. Jis buvo atsivedęs pritvinkusią elnę, ta pagirdė juos savo pienu ir pabučiavo į lūpas. Tada elniai nunešė juos pas suomę, kur jie pasišildė jos prikūrentoj pirkioj ir išsiklausinėjo apie kelią namo; paskui užsuko į Lapių žemę pas senutę, ta pasiuvo jiems naujus drabužius ir sutaisė roges. Jaunus keleivius lydėjo senutė ir abudu elniai lig Lapių žemės sienos, kur jau buvo pradėjusi kaltis pirmutinė žolė. Čia jie atsisveikino su senute ir elniais. — Laimingai keliaukite!—atsisveikindami sakė lydėtojai. Netrukus prikeliavo mišką. Paukšteliai čiulbėjo, medžiai sprogo. Iš miško priešais išjojo ant gražaus arklio jauna mergaitė su raudona kepuraite ir pistoletais už diržo. Gerda tuojau pažino arklį ir jojikę: arklys buvo tas pats, kur vežė aukso karietą, o mergaitė buvo toji galvažudžiukė; jai buvo nusibodę gyventi namie, dabar keliavo pasižmonėti į šiaurę, o jeigu ten nepatiktų, tai ir į kitus kraštus. Ji taip pat tuojau pažino Gerdą. Pasimačiusios abidvi labai apsidžiaugė. — O, tu valkata! —pasveikino ji Kajų. — Kas tai matė, kad dėl tavęs reiktų trenktis į pasaulio galą! Gerda paglostė jai veidą ir pasiteiravo, kur ir ką beveikia princas ir princesė. — Jie iškeliavo į svetimus kraštus, — atsakė galvažudžiukė. – O varnas? — paklausė Gerda. — Varnas nuskrido. Varna paliko našlė, nešioja dabar juodą vilnonį siūlą ant kojos ir amžinai dejuoja. Bet tas viskas niekai, geriau papasakok, kaip tau klojosi ir kaip tu jį radai! Gerda ir Kajus viską jai apsakė. — Tra-ta-ta, tra-ta-ta! — sušuko galvažudžiukė, paspaudė atsisveikindama abiem rankas, prižadėjo juos aplankyti, jei atsitiks kada keliauti pro jų miestą, ir kaip žaibas išnyko iš akių. O Kajus ir Gerda ėjo toliau, susiėmę rankas, ir kur jie ėjo, viskas žaliavo, viskas žydėjo, buvo pavasaris.
Skambėjo bažnyčių varpai, ir jie pažino aukštus bokštus gimtojo miesto. Jie užlipo pažįstamais laiptais ir įėjo į kambarį, kur viskas buvo kaip seniau, o laikrodis vienodai taksėjo „tik, tak!”, ir rodyklės sukosi aplinkui. Tik eidami pro duris, pastebėjo, kad jie jau užaugę žmonės. Žydinčios rožės nuo latako žiūrėjo pro atvirą langą, ten tebestovėjo mažos vaikų kėdutės. Kajus ir Gerda susėdo ant jų ir susiėmė rankas. Sniego karalienės rūmų šaltas gražybes užmiršo kaip baisų sapną. Senelė sėdėjo nušviesta saulės ir balsu skaitė iš savo didelės biblijos: „Jei nebūsite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę!” Kajus ir Gerda pažvelgė viens kitam į akis ir dabar suprato senos giesmės prasmę: Žydi lelijos ir rožės daržely, Jėzų atrasime mes ten vaikelį! Taip jie ten sėdėjo greta, jau užaugę, bet kaip vaikai, jų širdys tebebuvo vaikų, o iš dangaus švietė skaisti saulė, ir aplink kvepėjo pavasario oras.