Minint Sausio 13-osios trisdešimtąsias metines, Anykščių Menų Centro savanorės Eglė Pipiraitė ir Skaistė Kirstukaitė bendravo su anykštėnais, tuo metu aktyviai dalyvavusiais įvykių sūkuryje.
Eglė ir Skaistė – devintokės, gimusios praėjus nemažai laiko nuo kruvinų sausio įvykių, todėl sunkiai įsivaizduoja, ką tuo metu jautė lietuviai. Merginos susisiekė su Sausio 13- tos įvykius Vilniuje mačiusia anykštėne Gražina Šmigelskiene, kuri mielai sutiko pasidalinti prisiminimais.
,,Apie kruvinus įvykius Vilniuje sužinojau būdama Anykščiuose. Sausio 13- tosios naktį per megafonus išgirdau šaukinius, jog Respublika pavojuje. Sąjūdžio žmonės važiavo Anykščių gatvėmis automobiliu ir pranešinėjo informaciją, kad skubiai kviečiami visi rinktis prie Seimo. Tada įsijungiau televizorių ir pamačiau kalbančią žurnalistę Eglę Bučelytę. Ji kalbėjo, kad jau girdi spaudos rūmų koridoriumi prie studijos artėjančius kareivius. Pasigirdo trenksmai. Po akimirkos ekranas užgeso. Supratau, kad omonininkai užėmė televiziją…’’, – prisimena G. Šmigelskienė.
Tuo metu dar jauna žurnalistė, ji aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje, o po omonininkų įvykdyto spaudos rūmų šturmo nieko nelaukusi nusprendė vykti į Vilnių. Naktį autobusu, kuris, kaip Gražina prisimena buvo nešildomas, ji kartu su vyno gamyklos darbininkais išvažiavo į Vilnių. Autobuse ji sutiko du pažįstamus anykštėnus – Anykščiuose architektu dirbantį Vidmantą Kavaliauską ir vieną anykštėną menininką.
Nors sausio naktis buvo šalta, žmonės prie Seimo praleido visą naktį ir neišsiskirstė visą kitą dieną. Šalta nebuvo – šildė žmonių artumas ir vienybė. Tačiau įtampa tarp žmonių išliko didžiulė. Pašnekovė prisimena, kaip žmonės dalinosi žiniomis apie sužeistuosius prie spaudos rūmų, kaip buvo statomos barikados siekiant apsaugoti Seimo rūmus: žmonės krovė geležis – stengėsi padaryti viską, kad tik apsigintų nuo ginkluoto priešo.
Paklausus, kokius jausmus tuo metu išgyveno, dabar ,,Anykštos“ vyriausiąja redaktore dirbanti G. Šmigelskienė prisimena, kad buvo labai baisu. Žmonės prie Seimo stovėjo tol, kad ištindavo kojos. Gatvėse mėtėsi popieriai, ant tvorų buvo prismeigti sovietiniai pasai, kariniai bilietai. Pašnekovei taip pat įsiminė labai stiprus minios pojūtis. Ji žinojo, kad jei pradėtų šaudyti, pasprukti iš minios šansų nebebūtų. ,,Paryčiui jausmas buvo baisiausias, niekas nežinojo, kas gali įvykti. Minioje kilo kalbos, kad Seimas susidegins, jog ten yra degaus skysčio’’, – prisiminimais dalinasi G. Šmigelskienė.
Kaip vieną ryškiausių įspūdžių redaktorė įvardija tai, kad į Vilnių vykęs pažįstamas menininkas, pasakęs, jog eina į tualetą, taip ir nebegrįžo… ,,Jo su Vidmantu Kavaliausku sutartoje vietoje laukėme ne vieną valandą“, – prisiminė Gražina. Tapo aišku, kad lytis, ūgis ar jėga nieko nereiškia, nes tas žmogus greičiausiai negrįžo iš baimės. ,,Trapumas gali būti ir labai dideliame ir raumeningame kūne. Beje, žmonės, tą baisiąją naktį nuo Anykščių kultūros rūmų važiavę autobusais ginti Seimo, buvo tiesiog paprasti žmonės, darbininkai, kurie niekada nestovi pirmose eilėse.‘’, – tęsė ji.
Sakoma, kad po Sausio 13- tosios įvykių Vilniuje prie Seimo susirinko apie pusė milijono žmonių. Iš Anykščių taip pat išvažiavo daug gynėjų. O Lietuvos Persitvarkymo sąjūdžio Anykščių skyriaus tarybos narys Aloyzas Kvedaras bei Sąjūdžio Anykščių skyriaus atsakingasis sekretorius Audrius Vingrys buvo tie žmonės, kurie per megafonus po įvykių prie spaudos rūmų Vilniuje, kvietė žmones važiuoti prie Seimo.
Pasiteiravus, ar vėl elgtųsi taip pat, G. Šmigelskienė teigia nežinanti, nes yra pasiekusi tokį amžių, jog dabar jau greičiausiai suvoktų, kas gali įvykti ir kaip tai gali baigtis. Tačiau, kai buvo jauna, apie tai negalvojo ir šypteli, kad po tų įvykių pradėjo mažiau visko bijoti.
Baigdama pokalbį, pašnekovė užsiminė, kad dabartinė karta nesupranta ir nevertina laisvės taip, kaip turėtų: ,,Jūs laisvę priimate kaip duotybę, o laisvė yra iškovojama. Todėl gali būti ir lengvai prarandama“. Tačiau sutinka, kad nors šiais laikais žmonės ir mažiau domisi žiniomis, tačiau susiklosčius tokiai situacijai ir vėl vyktų ginti mūsų laisvės.
O mes, jaunoji Lietuvos karta, dėkojame Laisvės gynėjams ir pasižadame ginti ir saugoti Lietuvą, jei tik to prireiktų.
Kalbėjosi Eglė Pipiraitė ir Skaistė Kirstukaitė.
