Kodėl lapkričio 30 d. neminimas Anykščių miesto įkūrėjo gimtadienis?

Vytautas BALČIŪNAS

Pagal Europos miestų datavimo tvarką, Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Kazimierui Jogailaičiui jau 582 metus priklauso Anykščių įkūrėjo garbė. Jo priimti sprendimai, kuriuose paminėti Anykščiai 1440 ir 1442, yra pirmieji istoriniai Anykščių dokumentai. Ypatingai svarbus Anykščiams ir valdovo Kazimiero Jogailaičio sprendimas – Anykščių bažnyčios fundacinės privilegijos suteikimas. Valdovo valia Anykščių Šv. Mato parapija iškilo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio laikais, jis buvo jos fundatorius.

Net jei būtų įrodyta, kad 1440 m. Anykščių paminėjimas nėra Anykščių pavadinimo ištartis, vis tiek Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Kazimierui Jogailaičiui priklauso Anykščių įkūrėjo garbė.

Tačiau kaip neretai būna Anykščiuose, akivaizdūs dalykai tarsi paskęsta rūke. Juos ima gaubti įtarimai, suveši įsižeidusiųjų skepsis ir pokiliminės ar net atviros prasmių ir faktų neigimo batalijos. Rūke paskendęs ir Anykščių miesto įkūrėjo vardas, o valdovo svarbos Anykščiams aktualinimo darbai Anykščių menų centro ir pačios savivaldybės administracijos įgyvendintuose 2021 – 2022 metų projektuose – „Anykščių karališkas kalendorius“ (keturių susitikimų ciklas ir valdovų portretų pristatymo parodos), knyga „Valdovai Anykščiuose: nuo Kazimiero Jogailaičio iki Zigmanto Vazos“, paroda dvarvietėje „Dingusio Anykščių karališko dvaro atmintis“ bei informacinė lenta dvarvietėje apie Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvarą – Anykščiuose sulaukė miesto muziejaus vadovo surengto linčo bibliotekos salėje lapkričio 7 dieną, kuri yra valdovo Kazimiero Jogailaičio atvykimo į Anykščius diena. Laikas ir naujos studijos (ypač – kitąmet išeisianti vienos garsiausių Lietuvos senosios valstybės 16, 17 a. tyrinėtojos prof. R. Ragauskienės studija) parodys, ar miestas savo gimtadienį įtvirtins liepos 22 d. ar lapkričio 7 d. (tokio įtvirtinimo tris dešimtmečius Anykščiai vis dar neturi), bet niekas nepaneigs, kad lietuviškos kilmės, lietuvių kalba kalbėjęs ir Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei dėl jos maksimalios autonomijos daug padaręs jogailaičių dinastijos pradininkas Kazimieras Jogailaitis yra Anykščių miesto įkūrėjas. Dabar, kai kultūros klasika ir unikalia gamta žavintis kultūros miestas Anykščiai siekia tapti kurortu, tai ypač svarbu suvokti ir išreikšti. Bet pirma pasižiūrėkime, kaip dėl miesto įkūrėjo įprasminimo nuosekliai ir prasmingai per atkurtos Nepriklausomybės dešimtmečius darbuojasi kiti Aukštaitijos miestai – pvz. Pasvalio ir Panevėžio savivaldybės ir jų muziejai. Ten po surengtų istorikų diskusijų niekam nekyla abejonių, kad Pasvalio ir Panevėžio miesto įkūrėjas yra valdovo Kazimiero Jogailaičio sūnus, po tėvo mirties valdęs Lietuvą ir Lenkiją, Aleksandras Jogailaitis.

Pasvalio įkūrėjo įprasminimo ženklai

Vos tik atgimimo metais buvo galima pradėti laisvai kalbėti apie savo senosios Lietuvos valstybės istoriją (prie sovietų Lietuvos didieji kunigaikščiai buvo baisūs liaudies engėjai, svetimi savanaudžiai, nesvarbūs ir jų reikšmei miestui negalima buvo skirti būtino dėmesio), Pasvalys šalia šventovės pagal tuomet turėtas išgales sukūrė atminimo ženklą – istorijos sieną, kurios lentose paskelbė du svarbiausius faktus – vienoje pirmojo Pasvalio paminėjo dokumentą, kitoje – karaliaus Žygimanto Augusto Pasvalyje pasirašytas tris Livonijos ordino kapituliaciją įtvirtinančias sutartis. O seniausioje miesto kavinėje tai įkūnyta piešiniu lubose, kurio negali nepastebėti kiekvienas atvykėlis – Pasvalio pirmojo paminėjimo fakto vizualizacijos. O neseniai Pasvalyje priešais savivaldybę iškilo paminklas Žygimantui Augustui. Miesto įkūrėjo Aleksandro Jogailaičio vardas ir jo pasirašyto sprendimo svarba Pasvalyje, kuris tik tris dešimtmečius teturi savo puikiai veikiantį muziejų, įkurtą buvusiame kino teatre, yra pilnavertiškai įtvirtinta. Minėtose vietose yra skelbimas pirmojo Pasvalio paminėjimo įrašas – „Mes, Aleksandras, Dievo malone Lietuvos didysis kunigaikštis, Rusios, Žemaitijos ir t.t. Viešpats ir paveldėtojas, štai ką skelbiu šiuo raštu visiems, dabar gyvenantiems ir būsimiems, kurie susipažins su šiuo raštu… Nutarėme įsteigti ir aprūpinti bažnyčią, esančią Trakų vaivadijoje, Upytės apskrities vietovėje, vadinamoje Pasvaliu, kur iš vienos pusės yra Svalios upė, iš antrosios pusės Lėvuo įteka į kitą upę (…)“ Šiuo Jogailos anūko raštu, duotu Pasvalio kunigui Jonui Grotui 1497 metų gruodžio 6 dieną, fiksuojama miesto pradžia.

Panevėžio pavyzdys

Panevėžys po istorikų diskusijų išgrynino miesto pradžios ir jo įkūrėjo svarbą – suvokta, kad 1503 metų rugsėjo 7-ąją Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Aleksandras savo rašte Ramygalos bažnyčios klebonui apie dovanojamas žemes tarp Nevėžio ir Lėvens upių pirmą kartą paminėjo Panevėžio miesto vardą ir jis yra valdovas, suteikęs miestui gimtadienį.

Panevėžio centre prieš senvagę ties legendiniu J. Miltinio dramos teatru 2003 metais buvo pastatytas mūsų skulptūros genijaus Stanislovo Kuzmos paminklas miesto įkūrėjui, Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Aleksandrui Jogailaičiui. Po valdovo, laikančio rankose būsimosios miesto šventovės maketą, didinga skulptūra skelbiamas pirmojo miesto paminėjimo tekstas.

Anykščiuose – trijų dešimtmečių nesuprantama tyla

1990 metais laisvės sąlygomis išrinkta Anykščių rajono taryba (joje buvau Sąjūdžio iškeltu deputatu ir tarybos pirmininko Antano Gražio pavaduotoju), artėjant Anykščių 550 metų jubiliejui, 1992 metais, nusprendė vienbalsiai, kad svarbiausias ženklas, kuriuo sukaktį įprasminsime, bus paminklo garsiausiam anykštėnui Antanui Baranauskui sukūrimas ir jam reikalingo Vyskupo skvero sutvarkymas. Nors pinigų trūko kaip duonos, bet rajono valdytojas Algimantas Dačiulis priėmė sprendimą pastatyti A. Sakalausko paminklą ir su pavaduotoju Juozu Ratautu padarė nepaprastai daug, net neįmanomai daug, kad apleistas žemės sklypas virstų puikiu skveru, kurio centre stovi kūrybos genijaus A. Baranausko skulptūra, įvertinta Lietuvos nacionaline kultūros premija. Tiek svarbių darbų rajonui padaręs šviesusis Algimantas Dačiulis šio skvero sukūrimu ir poeto skulptūros statybos organizavimu atliko didžiausią nacionalinės svarbos savo, kaip rajono valdytojo darbą, nors per tiek metų jis vis dar nėra pagerbtas rajono Garbės piliečio titulu. Kodėl?

Kai 1990 metais veiklą pradėjusi rajono taryba jau buvo nusprendusi Anykščių 550 metų jubiliejų 1992 metais minėti pagal valdovo Kazimiero Jogailaičio apsilankymo Anykščiuose 1442 lapkričio 7 d. faktą, ėmė ryškėti, kad esama ir dviem metais ankstesnio valdovo Kazimiero Jogailaičio 1440 liepos 22 d. rašto su miesto vardo paminėjimu, ką paskelbė istorikas dr. A. Baliulis (jo straipsnis publikuotas 1992 m. pagal prof. A. Tylos parengtą sampratą Anykščių muziejaus jubiliejui išleistoje knygoje „Anykščiai“). Pagal naująją datą jubiliejus jau buvo praėjęs, todėl rajono taryboje nusprendėme jubiliejų švęsti pagal 1442 lapkričio 7 d. įrašą Lietuvos Metrikoje ir toliau su garsiausiais Lietuvos istorikais aiškintis, kuris paminėjimas laikytinas tikruoju miesto gimtadieniu. Tačiau įvyko priešingai – tris dešimtmečius muziejaus direktorius blokavo šiuos darbus ir nieko nėra padaryta iki pernai metų, kada Anykščių menų centras bei savivaldybės vadovas ir vyriausioji architektė pradėjo intensyviai konsultuotis dėl šios problemos.

Tris dešimtmečius nieko dėl to nedaręs muziejaus vadovas pradėjo kaišioti pagalius į ratus – vienas po kito gimė vietos rašytojo rašiniai „Anykštoje“, kuriais buvo niekinamas senosios mūsų valstybės valdovo institutas ir kartojamos sovietmečiu iki koktumo nuvalkiotos klišės, kad jie – ne mūsų, kad didieji kunigaikščiai – engėjai, kad nesvarbūs ir kad šios temos faktų aktualinimas yra klaidingas, kad jie „tik pravažiavo“.

Rašytoją lapkričio 7 dieną „perspjovė“ istorikas dr. T. Baranauskas, valdovo apsilankymo Anykščiuose dieną bibliotekoje ultimatyviai pareikalavęs neminėti 1440 liepos 22 dokumento, kurį suniekino seniai žinomo dokumento pagrindu iškeldamas naują hipotezę. Muziejaus ir bibliotekos svetainėse paskelbtame įraše sau leidžiama garsiausių mokslininkų požiūrį pristatančius asmenis išvadinti kvailiais, o kalbėtojo renginyje naudotose skaidrėse, kuriomis be jokio pagrindo daugiausia kliuvo merui, kuris visai nieko dėtas, nes knygos „Valdovai Anykščiuose“ įvade tik paminėjo prof. R. Ragauskienės nuomonę, cituodamas specialiai Anykščiams jos tik ką parašytos ir dar neišleistos studijos „Karališki Anykščiai – XV-XVIII a.“ išvadą, kad dr. A. Baliulio tezė, jog pirmasis Anykščių paminėjimas 1440 liepos 22 valdovo Kazimiero Jogailaičio laiške yra patikimas ir kad „galimybė sieti 1440 m. dokumentą su pirmuoju Anykščių paminėjimu išlieka.“

Neginčiju ir išpažįstu istoriko dr. T. Baranausko teisę manyti ir įrodinėti seniai žinomus šaltinius visai kitaip, kas nuo pat 1442 liepos 22 d. dokumento paskelbimo diskutuojama tiek Lenkijos, tiek Lietuvos istorikų, bet negaliu pritarti istoriko ultimatumui, kad jis viską dabar įrodė ir tuoj pat visi turi užsičiaupti ir nebeminėti 1440 m. liepos 22 valdovo rašto. Radikalizmas gyvenime yra koktus, bet kai jam pajungiamas istorijos mokslas – jis dar koktesnis. Labai tikiuosi, kad savivaldybė dar iki rinkimų, kovo 5 d. (beje, ši diena Anykščiams taip pat yra karališka – kovo 5 Anykščiuose, Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvare su garsiausių Lietuvos ir Karūnos elito palyda Anykščiuose lankėsi karalius Steponas Batoras) išleis prof. R. Ragauskienės studiją „Karališki Anykščiai – XV-XVIII a.“ ir bus galima argumentuotai, dalyvaujant skirtingai manantiems viešame renginyje aptarti visą valdovų buvimo procesą ir objektyviai diskutuoti dėl miesto gimtadienio pagrindų. Tuo tarpu dabar istoriko bibliotekoje naujai iškelta valdovo 1440 liepos 22 rašto įrašo kitokia hipotezė tėra tik hipotezė ir nieko daugiau, juolab, kad ji nėra mokslinėje recenzuojamoje literatūroje paskelbta.
Bet dar grįžtu prie to, nuo ko pradėjau – keisto prasmių ir idėjų rūko, keistos sąmonės miglos. Tiek Anykščiuose gyvena istorikų, lituanistų, muziejininkų, bet nėra jokių jų pasisakymų, diskusijų, jokios miesto istorijos studijų programos, jokio istorikų ar humanitarų klubo, kuriam privalu aiškintis miesto istorijos naujausius tyrimus, juos inicijuoti, rengti svarstymus su tyrėjais. Kažkoks vangumas, atsainumas, vakuumas, beviltiškumas. Anykščių kultūrininkai 1990 metais pirmieji Lietuvoje paskelbę savo krašto kultūros plėtojimo strategiją, decentralizavę Kultūros skyrių ir įstaigoms suteikę savarankiškumą, kuo pasinaudojo praktiškai visos savivaldybės, dabar nebeturi lyderystės. Vyksta batalijos dėl Kultūros skyriaus vadovų personalijų, dėl medinės pilies statybos, kuriai nėra jokio teisinio pagrindo, o Kultūros skyrius mažiausiai reikalingas, jei gerai, kūrybingai dirba kultūros įstaigos, kurioms viršininkų biurokratų tikrai nereikia. O problemų kalnas auga, veriasi vis daugiau kultūros žaizdų. Bet apie tai – kituose straipsniuose.

Artėjantis Anykščių miesto įkūrėjo jubiliejus

Kartu su pirmojo Lietuvoje memorialinio muziejaus – poeto A. Baranausko klėtelės – šimtmečiu tais pačiais 2027 metais lapkričio 30 d. sukaks 600 metų, kai gimė Anykščių miesto įkūrėjas Kazimieras Jogailaitis. Ar ir tada Anykščių miesto įkūrėjo gimtadienis nebus paminėtas, įamžintas, įvertintas, suvoktas? Tai jau nebe retorinis, o praktinis klausimas.