Nuo seno Anykščių kraštas garsus poetais, rašytojais, žmonėmis, puoselėjančiais mūsų Tėvynės tradicijas. Inkūnai – mielas širdžiai kampelis, susitelkusios kūrybingos bendruomenės pavyzdys. Tai jie – inkūniečiai – XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje nusprendė, kad Inkūnuose turi būti bažnyčia, atrėžė nuo savo žemės sklypų 12 ha plotą, reikiamą bažnyčios statybai ir kunigo išlaikymui. Jau 1942 metais Inkūnų Švč. Aušros Vartų Dievo Motinos bažnyčia buvo pastatyta ir ją pašventino garsusis kovotojas už tikėjimą – Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas. Taip gimė unikalus, Inkūnų krašto žmonių rankomis sukurtas materialusis ir nematerialusis paveldas – sakytumei, istorinė legenda, kuri šiandien turi jos patikimus perėmėjus ir tęsėjus – Inkūniečių bendrijos asmenyje.
Greta minėtos bažnyčios esančios kapinaitės, veikiančios nuo XIX amžiaus vidurio, – inkūniečių ir aplinkinių kaimų gyventojų amžinojo poilsio vieta. Čia ilsisi ir mano seneliai, kelios mano artimųjų kartos. Gera atvykti į tėvoniją ir į Inkūnų kapinaites – čia visuomet sutiksi mielų inkūniečių, maloniai šnektelsi neskubria kalba apie gyvenimą, darbus, pasidžiaugsi, ką pasiekė veikli, kūrybinga Inkūniečių bendrija. Džiugu, kad Inkūniečių bendrijos nariai paveldėjo veiklią dvasią iš savo pirmtakų, kuriems ypač rūpėjo bendruomenės reikalai ir jiems spręsti jie negailėjo nei laiko, nei pastangų, nei turto. Ir dabar, atrodo nepastebimai, tačiau Inkūniečių bendrijos iniciatyva nuveikta tiek daug: bendradarbiaujant su Anykščių savivaldybe, bažnyčia, parapija, buvo sutvarkytas bažnyčios stogas, apšviestos kapinės, prie kapinių įrengtas šulinys, informaciniai stendai, nuolat prižiūrima aplinka, sukurtas unikalus medinių skulptūrų parkas, skirtas atminti išnykusius kaimus. Pastarasis – tai gyvoji Inkūnų krašto istorija, meniškai užfiksuota medžio skulptūrose. Linkiu Inkūniečių bendrijai, kurios istorinės šaknys siekia garsius Inkūnų pirmtakus, ir toliau puoselėti bendrąjį gėrį, rūpintis ir puoselėti tai, kas buvo paveldėta, kad būtų perduota ateinančioms kartoms.
Puiku, kad šiandien Lietuvoje yra daug bendruomenių, kurios teisėtai per bendrijas vykdo įvairias iniciatyvas, skirtas kelti bendruomenės gerovę ir spręsti unikalius savo bendruomenei rūpimus klausimus. Atrodo, jog mūsų šalyje bendrijos per daugelį veiklos metų įgijo patirties, įsitvirtino savo bendruomenėse ir visoms joms užtenka erdvės plėtoti veiklą. Susipažinus su Šimonių girios bendruomenės atstovų keliamu savaiminuko beržo, augančio bažnyčios teritorijoje, gynimo klausimu, atrodo, jog šiuo atveju ginčijama Anykščių savivaldybės specialistų išvada dėl jo galimo pavojaus bažnyčios pastatui. Mane įtikino Inkūniečių bendrijos pirmininko Valentino Šapalo įdėtos „Anykštoje“ eglių išvartų nuotraukos, kad bažnyčios pašonėje augantį beržą gali ištikti panašus likimas nenuspėjamo klimato kaitos sąlygomis. Beržo grėsmės bažnyčiai klausimas šiuo atveju, manau, negali būti diskusijų objektas.
Angelė ČEPĖNAITĖ
Gal vietoje visokių tarpusavio sąskaitų suvedinėjimo, geriau jau „vietiniai” (kaip kažkas mėgsta vadintis) parodytų daugiau dėkingumo ir pagarbos tiems, kas padeda Inkūnų parapijai. Tai kaimyninių parapijų aktyvieji žmonės iš Viešintų, Šimonių ir Andrioniškio. Per atlaidus tų parapijų žmonės atvažiuoja ir tvarkytis, puošti bažnyčią, o iš tų „vietinių”- nieko, jokio dėkingumo ir nuoširdumo, kaip laukiniai. Po atlaidų, savo piknikui, vietiniai net atskirą palapinę pasistatę, vietoj to, kad pakviestų kaimyniškų parapijų žmones pabūti kartu. Labai ne koks buvo vaizdas. Parsivežėm iš šventės didelį nusivylimą. O tos pjautynės jau tiek yra įaugusios į Inkūnų kraują, kad net komentaruose bandote vieni kitiems į gerkles kibti. Ar yra saikas? Tiesa, jei Inkūnų aplinka būtų be tokios žalumos, be miško, o paprasta, eilinė vietovė, tai mažiau ir konfliktų būtų. Juk lietuviui svarbiausia yra pinigai. O dėl jų peržengiamos bet kokios padorumo ribos. Mieli inkūniečiai (vietiniai ir ateiviai), gal nustokite vieni kitus taip skirstyti, pradėkite rodyti gerą bendravimo pavyzdį, o ne mėšlais vieni kitus drabstykite, nes ta jūsų gėda jau visoje Lietuvoje skamba.
Šimonių girios gynėjams svarbiausia gauti eilinė narkotikų dozę.
kada baigsis tos spekuliacijos, kai kiekvienas savais žodžiais perpasakos seniai žinomus dalykus? Visi easme ne vakar gimę, žinome, kokiu metu gyvename. Gal jau laikas įsisąmoninti, kad esame atsakingi už tai, kas su ja bus, ir energiją nukreipti svarstymams ir siūlymams apie jos ateitį.
Pavadino šventą šaltinį melioracijos grioviu, dabar Inkūnus pradeda vadinti Šimonių giria. Atsitokėkite, išgamos!!!
lengvai
Man patinka Inkūnai ir bendrijos veikla. Beržą reikia kirsti. Ačiū V.Šapalui kad sutvarkytas bažnyčios stogas, apšviestos kapinės, prie kapinių įrengtas šulinys, informaciniai stendai, nuolat prižiūrima aplinka. Ačiū už sukurtą medinių skulptūrų parką ir taip įamžintą išnykusius kaimų atminimą. Inkūniečiai ne tam aukojo pinigus ir žemes, kad atėjūnai saugotų džiustanį beržą, bet ne mums brangią bažnyčią.
Viskas. Ir jokių nusikalbėjimų. Užtukta 1,5 min.
Tokio negudraus laiško seniai neskaičiau>
Parašyk gudrų
Ypač kritikuoti moka beraščiai. Prie Inkūnų graži gamta: nuostabi Šventosios kilpa, unikali Šimonių giria, jos ežerėliai, net pelkelės, raistai nepaprasto grožio.
Gerbiamas gamtininke,
prie Inkūnų niekados nebuvo Šimonių girios. Vietiniai žmonės, kurių kelios kartos ilsisi Inkūnų kapinėlese žino, kad prie Inkūnų yra Saldagiris, Smalinų, Dauneikių miškai, šileliai ir kalneliai. Šimonių giria kitoje upės pusėje. Tik krašto nemylintis kolonizatoriai keičia vietovių pavadinimus. Ačiū, kad gimtas vietas pravardžiuoja lietuviškos kilmės žodžiais, o ne vadina Лебедка, Перьевой ir pn.