Vaižganto vardą saugančios vietos – tarp dabarties ir ateities (Rievės. 2025-05-16)

Tylioje, nuo didžiųjų kultūros centrų nutolusioje Kunigiškių kaimo erdvėje, buvusios pradžios mokyklos pastate, šiandien pulsuoja atgimusi dvasia – čia veikia daugiafunkcis centras, kuriame dera Vaižganto literatūros muziejus, Svėdasų krašto muziejus ir bibliotekos skyrius. Neseniai jis perduotas Anykščių Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešosios bibliotekos žinion, o šis žingsnis žymi vietos kultūrinės reikšmės pripažinimą. Ši, geografiniu požiūriu atoki, bet dvasiškai gyvybinga vieta išsaugota vietos žmonių pastangomis – jų rūpestis ir atkaklumas įprasmino Vaižganto gimtinę kaip gyvą Anykščių krašto kultūros židinį.
Kaip sužinome iš šį mėnesį paskelbto Svėdasų krašto muziejaus pranešimo spaudai, jame pradėti kaupti vertingi senieji Juozo Tumo-Vaižganto kūrybos ir knygų apie ją leidimai.

Tai yra ne tik literatūrinis, bet ir bibliografinis paveldas, pasakojantis apie tarpukario kultūros ir spaudos raidą. Tokia veikla šioje kultūros įstaigoje atitinka bibliotekos misiją – saugoti ir eksponuoti knygas, ypač retus egzempliorius, rankraščius, fotografijas ir kitus dokumentinius šaltinius, bei supažindinti su jais būsimuosius lankytojus ir skaitytojus.

2023 metais sėkmingai restauruotame mediniame mokyklos pastate, šalia unikalių knygų, turistams bus prieinami ir kraštotyriniai eksponatai: vietos meistrų austi kilimai, lovatiesės, tradicinės „kapos“, taip pat mezginiai, spalvoti siuviniai ir kiti rankdarbiai. Tai – gyvas liudijimas apie vietos gyventojų gyvenimo būdą, kūrybingumą ir senąsias tradicijas. Be to, krašto muziejus-biblioteka pildoma ir šiuolaikinėmis knygomis, kurios leidžiamos gretimo Utenos rajono spaustuvėje-leidykloje, taip palaikant ryšį tarp praeities ir dabarties.

Vis dėlto iki tikro memorialinio Vaižganto muziejaus dar trūksta svarbiausio – autentiškų rašytojo daiktų, asmeninių dokumentų, rankraščių, baldų. Kauno literatūros muziejai tokius eksponatus saugo jau seniai, tačiau jų perdavimas ar paskolinimas Anykščiams – sudėtingas procesas, reikalaujantis aukštesnio nacionalinio lygio, pirmiausia – Kultūros ministerijos įsitraukimo ir palaikymo. Kritinį vaidmenį atliktų mūsų literatūrinio rajono vadovų politinė valia ir kultūrininkų atkaklumas. Palinkėkime, kad naujos kadencijos rajono vadovai atkurtų dialogą su šiandien užgožta Kultūros taryba, ir kartu su ja po kelerių metų iš naujo apsvarstytų pagrindą steigti pilnavertį memorialinį Vaižganto muziejų Kunigiškių kaime.

Tuo pat metu būtina prisiminti, kad Vaižganto gimtieji namai, priešingai nei mūsų didžiųjų literatūros klasikų Jono Biliūno ar Antano Vienuolio memorialiniai namai, neišliko. Iš senojo Tumų ūkio Maleišių kaime belikęs vienintelis svirnas. Nors šiuo metu jis remontuojamas, vis dar ieškoma būdų, kaip šį simbolinį pastatą, esantį daugiau nei 30 kilometrų nuo Anykščių, paversti gyvu kultūros traukos tašku – renginių, edukacijos, bendruomenės susibūrimų vieta. Prie šių siekių aktyviai prisideda Vaižgantiečių klubas „Pragiedrulys“, kasmet rugsėjo 20-ąją, Vaižganto gimimo dieną, Maleišiuose rengiantis „Vaižgantines“ – prasmingą šventę, įprasminančią ne tik iškilaus Lietuvos rašytojo ir kunigo asmenybę, bet ir gyvą bendruomenės dvasią.

Šiandien Kunigiškių mokykla ir Maleišių svirnas tampa ne tik Vaižganto atminimo švyturiais, bet ir gyvos kultūros kūrimo židiniais. Jų ateities pokyčiai priklausys nuo bendro vietos žmonių, bibliotekininkų, muziejininkų, politikų ir visos Anykščių visuomenės sutarimo – kiek gyvybės į juos įkvėpsime, tiek ilgai ir šviesiai jie degs mūsų kultūrinėje sąmonėje.