Gelbėjimo misijoje pabuvo ir valytoju

Gailutė KUDIRKIENĖ

Architektą ištiko šokas, kai Anykščių bažnyčios šventoriuje jis išvydo sovietmečiui pernelyg modernias savamokslio menininko Rimo Idzelio drožtas stacijas. Patirtas įspūdis – budelių veidai, milicininko kelnės – nepaleido kelis dešimtmečius, kol galiausiai jam pačiam teko prisiimti neatidėliojamą misiją – gelbėti tuos unikalius drožinius.

Tokių niekas niekur neturi

Iš Panevėžio kilusio talentingo menininko Rimo Idzelio sukurtos Kristaus kelio į Golgotą stotys daugybę metų puošė Anykščių Šv. Mato bažnyčios šventorių.

Pasak žinovų, tokių originalių stacijų neturi niekas kitas – visoje Europoje, visuose šventoriuose tokių nerasi.

Bet lauke įkurdintus kūrinius niokojo laikas. Jau gana pavėluotai apsižiūrėta, kad kai kurių drožinių būklė tiesiog apverktina.

Labiausiai apgadintą, prasčiausiai atrodžiusią klebonas Petras Baniulis nusprendė vežti restauratoriams, bet kai išgirdo darbų kainą, susiėmė už galvos – tokių pinigų bažnyčia neturi.

Neaišku, koks likimas būtų laukęs blunkančių, skylančių ir kinvarpų graužiamų medinių šedevrų, jei ne vietinis architektas bei tapytojas Kęstutis Indriūnas. Jis rado būdą, kaip atkreipti visuomenės ir valdžios dėmesį į dūlantį kultūros paveldą: tiksliai nutapė kiekvieną staciją ir parodą paleido keliauti per šalį.

Su K.Indriūnu kalbėjomės apie jo sukeltą kilnią stacijų gelbėjimo bangą ir kas iš to išėjo.

Kitų supratimu – negražios

– Prieš trejus metus nutapėte R.Idzelio stacijų replikas, vėliau jas tapėte dar kartą, su savomis interpretacijomis. Esate sakęs: „Idzeliu sirgau, tas apsėdimas nepaaiškinamas.“ Kodėl taip susirgote? Kuo jus patraukė tie drožiniai?

– Kai prieš kiek daugiau nei tris dešimtmečius atsikrausčiau gyventi į Anykščius ir pirmąkart bažnyčios šventoriuje pamačiau R.Idzelio ką tik sukurtas stacijas, kaip menininkas patyriau net savotišką šoką. Jos pasirodė neįtikėtinai modernios, tarsi ne iš to laiko. Neįsivaizdavau, kaip sovietmečiu buvo įmanoma tokias padaryti.

Pateikimas fantastiškas, niekur tokio nėra. Kitur bažnyčiose Kryžiaus kelio stotyse masė veikėjų, o čia, be Kristaus, tik du ar trys itin charakteringi personažai.

O veidų išraiškos! Budeliai kokie! Humoras ir šaržas. Vienoj stacijoj personažas – mėlynomis milicininko kelnėmis. Sužinojau ir tai, kad kai kurie veidai iš jo kaimo, mat išdrožė piktus kaimynus.

Penkiolika stacijų R.Idzelis kūrė 1981–1988 metais, po dvi kasmet. Iš Paberžės į Anykščius skulptūras nugabendavo ir sumontuodavo naktį.

Šitos stacijos iš principo visai kitokios, pagal kai kurių žmonių supratimą – net negražios, juk negirdėta, kad kas kryžiaus kelio stotis būtų vaizdavęs su ironija.

Didžiulį įspūdį man padarė personažų emocijos ir detalės: rankos, nagai, žaizdos, judesiai, rūbų klostės. Kaip įmanoma taip išdrožti? Man nesuvokiama.

Ir koks modernus buvo anuometinis klebonas Albertas Talačka, kad Tėvo Stanislovo rekomenduotas būtent R.Idzelio paprašė sukurti tas stacijas. Reikėjo turėti supratimą ir toliaregišką viziją, kad tokį menininką pasamdytum.

Mačiau, kaip mūrinės tvoros nameliuose įtaisyti tie unikalūs kūriniai veikiami laiko ir orų permainų nyksta, o pastaraisiais metais kai kurių stacijų būklė jau atrodė kritinė.

Tapydamas drožinių replikas turėjau tikslą atkreipti visuomenės dėmesį į tai, kokias vertybes turime. Idėja buvo ta, jog žmonės, pamatę mano paveikslus, imtų domėtis R.Idzelio skulptūromis ir suprastų, kad jas būtina gelbėti. Maniau, kad garsindami dūlančias stacijas galėsim surinkti lėšų joms restauruoti.

Pavyko sujudinti smarkiau

– Surengėte net 12 parodų, pradėjusios nuo Anykščių jūsų drobės apkeliavo didmiesčius. Kaip žiūrovai priėmė parodas? Atsišaukė mecenatai?

– Reakcija man buvo netikėta, nesitikėjau, kad bus toks atgarsis ir toks didelis susidomėjimas. Tapydamas maniau, gal parduosiu šiuos savo darbus ir taip rinksiu lėšas, o išėjo taip, kad pavyko sujudinti smarkiau nei svajojau.

Jau po pirmos parodos Anykščių miesto valdžia vienos stacijos restauracijai, tai pirmai, su kuria klebonas užstrigo, iš karto skyrė daugiau nei 10 tūkstančių eurų ir užsakė visų Kryžiaus kelio stočių ekspertizę. Man tai atrodė didžiausias laimėjimas.

Paskui jau rutuliojosi kiti dalykai. Restauratoriai sudarė darbų planą, aprašė kiekvieno drožinio būklę ir nurodė, kiek lėšų reikės kiekvienam restauruoti. Vieniems užteks 3–4 tūkstančių eurų, prasčiausiai išsilaikiusių atnaujinimas kainuos iki 10 tūkstančių.

Žinau, kaip sunku surinkti pinigus iš verslo, o Anykščiuose verslininkų ant pirštų suskaičiuot. Maniau, gal parodas parodžius plačiau, atsirastų rėmėjų. Bet vėlgi, jei surinktum tik tiek, kad per metus po vieną drožinį restauruot galėtum, prireiktų 15 metų, o ir restauratoriai ar žaistų taip ilgai? Jie siūlė stacijas restauruoti urmu.

Įsitraukė Anykščių savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyriaus vadovė, ji ėmė belstis į visas įmanomas duris ir štai rezultatas: į anykštėnų turimą turtą dėmesį atkreipė sostinė, dėl savo išskirtinumo bei meninio įtaigumo R.Idzelio stacijoms suteiktas kultūros paveldo statusas, o šį kovą penkiolikai stacijų restauruoti iš valstybės biudžeto skirta 77 tūkst. eurų. 

Fantastika, lėšos gautos, mano darbas baigtas.

Sugabeno į bažnyčios bokštą

– Biudžeto pinigai stacijoms restauruoti ateis per pastaruosius dvejus metus, bet Kryžiaus kelio stočių šventoriuje jau nebėra.

Kur jos?

– Stacijas iš nišų išėmė pernai. Prasčiausia būklė buvo keturių, stovėjusių šiaurinėje pusėje, – spalvos išblukusios, medis suskilinėjęs ir kinvarpų pagraužtas. Atrodo, pavėsyje po medžiais, kur saulė neužšviečia, turėjo geriau išsilaikyti, bet ne, geriau atrodė tos, kur saulė išdžiovindavo.

Bendravau su restauratoriais, jie pasiūlė sunešti į bokštą, ten idealiausia aplinka, vasarą ir žiemą nuolatinė drėgmė, saulė nepasiekia. Drožinius sudėjo į nesandarias popierines dėžes, kad cirkuliuotų oras. Ten jos ir lauks kelionės į dirbtuves sostinėje.

Na, o restauruotoji stacija dabar yra angelų muziejuje.

– Kalbama, kad keletą drožinių prieš kažkiek metų buvo restauravęs pats jų autorius?

– Netrukus po to, kai sukūrė stacijas, R.Idzelis išvyko į Ameriką ir ten gyveno 15 metų. Grįžęs į Paberžę intensyviai kūrė. Galbūt turėjo sumanymą restauruoti visas stacijas, bet sutvarkė tik penkias.

Kai atvažiavo į Anykščius, jau sirgo, nebeturėjo sveikatos. Jo, deja, nesutikau ir nepažinau. O 2013 metais, eidamas 64-uosius, mirė.

Pats ėjo voratinklių siurbti

– Esate sakęs, kad pradėjęs tapyti stacijas manėte, jog gali ir nepavykti, nes labai sunku perpiešti realizmo technika. Kadangi esate užsispyręs, tad per metus įveikėte. Kokių dar iššūkių pateikė toji unikali jūsų idėja?

– Baigiau tapybą, o esu architektas ir dizaineris, fotografas ir dailininkas. Taip, kaip Anykščiuose stovi ne vienas mano projektuotas pastatas, taip ne vienuose namuose kabo akrilu ir pastele tapyti mano peizažai.

Aliejumi nebuvau tapęs 45 metus, o R.Idzelio stacijas pradėjau tapyti aliejumi. Iš pradžių jaučiau įtampą, bet jutau, kaip įvaldau ranką ir tapymo techniką. Nuo pradžios iki galo mane lydėjo energija.

Kai surengiau pirmą parodą, buvo įdomi situacija. Paaiškėjo, kad net ne visi anykštėnai žinojo apie R.Idzelio stacijas. Atvažiavo į Anykščius mano pažįstami iš Vilniaus ir Kauno, jiems buvo labai įdomu. Apžiūrėję nutapytus darbus klausė, kurgi originalai? Sakau, eikit bažnyčios šventoriun ir žiūrėkit. Ėjo ir žiūrėjo.

O ten musynas, voratinkliai, paukščių lizdai, trijų stacijų langai išdaužyti. Man baisiai gėda pasidarė, turim tokį turtą, o nesaugom.

Kalbinau kleboną, gal gali organizuoti, kad išvalytų? Tas tarė, kad neturi kas valo. Angelų muziejus lygiai tą patį atsakė.

Nusinešiau dulkių siurblį, išėmiau stiklus ir pats išsiurbiau, išvaliau, vietoj išdužusių stiklų naujus išpjoviau.

Kunigas Albertas Juozapas Talačka. Jono Junevičiaus nuotr.

Saugojo bažnyčias nuo beskonybės

Šviesuolis, meno bei kultūrinio palikimo puoselėtojas, talentingų kūrėjų globėjas – tokį įspaudą parapijiečių atmintyje paliko iš Pasvalio rajono Papyvesių kaimo kilęs kunigas Albertas Juozapas Talačka. Būtent šio klebono dėka Anykščių bažnyčios šventoriuje atsirado reto unikalumo R.Idzelio skulptūros.

Anykščių Šv. Mato bažnyčioje jis klebonavo nuo 1969 m. iki gyvenimo pabaigos.

Prieš tai tarnavo Rokiškio Šv. Mato parapijoje ir ten ėmėsi iniciatyvos atkurti per  karą išdaužytus bažnyčios vitražus, dekoravo interjerą, sutvarkė bokštą, bendravo su Rokiškio jaunimu, globojo represuotus dvasininkus.

A.Talačka rūpinosi išsaugoti ir garsaus muzikos pedagogo Rudolfo Lymano atminimą. Apklausęs senuosius rokiškėnus, surado muziko kapo vietą ir pastatė kryžių su įrašu, kad čia palaidotas pirmosios Rokiškio muzikos mokyklos vadovas ir nepamirštamų giesmių autorius.

Atkeltas į Anykščius rado apleistą bažnyčią, organizavo fasadinio raudonų plytų mūro remontą, perdengė bažnyčios stogą, atnaujino grindis.

Panevėžio vyskupija įtraukė kunigą į Bažnytinio meno ir remonto reikalų tarybą, saugančią nuo sunaikinimo vyskupijos bažnyčiose esančias meno vertybes, besirūpinančią skoninga bažnyčių puošyba.

Sovietmečiu kunigas A.Talačka garsėjo kaip šviesuolis, rėmęs perspektyvius jaunus dailininkus, dievdirbius. Jam skatinant ir remiant Anykščių Šv. Mato bažnyčia buvo skoningai dekoruota, jos interjere įvestas krištolinis dekoras, įrengti dailininkės Marijos Anortės Mackelaitės sukurti vitražai, šventoriaus tvoros koplytėlėse – tautodailininko R.Idzelio drožtos stacijos, o šventoriuje palaidotiems kunigams  pastatyti meniški paminklai.

A.Talačka sukaupė dailės kūrinių kolekciją ir ją testamentu paliko Anykščių parapijai. Jo kolekcininku net nedrįso vadinti, nes kaupė kur kas tauresniais – kūrinių išsaugojimo tikslais.

Asmeninę biblioteką, kurią sudarė per 4 tūkstančius knygų, 400 rankraščių, vertingų XIX amžiaus leidinių, albumų bei knygų užsienio kalbomis, jis perdavė Anykščių rajono savivaldybės Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešajai bibliotekai.

Atgimimo metais dvasininkas dalyvaudavo Lietuvos Sąjūdžio renginiuose.

Projektas „Krašto santakos. Šaltiniai“