Mokslininkai per kelerius metus nuosekliai perkas visą būsimos statybvietės vietą.
Klaipėdos universiteto profesorius, archeologas dr. Gintautas Zabiela ir Lietuvos istorijos instituto mokslinis darbuotojas dr. Tomas Baranauskas šiemet tęsė buvusios Anykščių dvarvietės archeologinius tyrinėjimus, kurių metu rasti net akmens amžiaus dirbiniai.
Ir akmens amžiuje žmonės prekiavo
Trečius metus buvusioje dvarvietėje dirbantys mokslininkai surinko plataus istorinio spektro radinių. Kokia buvusi rastų akmens amžiaus dirbinių paskirtis, kol kas nėra aišku – ji bus nustatyta atlikus išsamius mokslinius tyrimus.
Pasak dr. G. Zabielos, akmens amžiaus radiniai nėra įrodymas, kad ties Anykščiais buvusi gyvenvietė – galbūt klajokliai medžiotojai buvo įsirengę stovyklavietę ir išbarstė savo turtą.
„Tai pirmieji patvirtinti pėdsakai Anykščių teritorijoje iš akmens amžiaus, kad čia, gal nors ir trumpai, buvo žmogus“, – „Aukštaitiškam formatui“ aiškino dr. G. Zabiela.
Dr. T. Baranauskas teigė, kad akmens amžiaus radinių tęstinumo nėra, todėl paantrino dr. G. Zabielos išsakytai minčiai, kad „gal čia laikinai buvo kažkokia stovyklavietė, kažkokia medžiotojų grupelė sustojo persekiodama kokį elnią.“ Dr. T. Baranauskas dėstė, kad Anykščių apylinkėse titnago gamtoje nėra, jis bus „importinis“, mažiausiai nuo Varėnos apylinkių. Akmens amžiuje jau buvo prekybiniai santykiai, mainai.
Paklausti apie gyventojų tankį, mokslininkai aiškino, kad paleolite dabartinėje Lietuvos teritorijoje greičiausiai gyveno tik keli šimtai žmonių, o neolite gyventojų skaičius galėjo būti išaugęs iki keliasdešimt tūkstančių.
Rado Jogailos laikų monetą
Mokslininkai darbus atlieka Anykščių rajono savivaldybės užsakymu – per kelerius metus bus ištirta visa teritorija, kurioje planuojamos statybos. Anykščių rajono savivaldybės vyriausioji architektė Daiva Gasiūnienė dėstė, jog pagal pirminę viziją buvusios dvarvietės teritorijoje ketinama įrengti naujas požemines dirbtuves menininkams, o kitame Anykštos upės krante statyti jiems laikinuosius gyvenamuosius būstus.
Per ankstesnių metų tyrinėjimus buvusios dvarvietės teritorijoje rasta Jogailos laikų moneta, kuri bent 50 metų paankstina Anykščių istoriją.
„Tai, ką radome, leis maždaug 50 metų paankstinti Anykščių istoriją, lyginant su pirmuoju paminėjimu. Suprantama, tai nėra tas pats, kas rašytinė istorija, kurios pradžia nesikeičia, bet galima kalbėti apie tai, kad Vorutos pilis paskutiniu savo gyvavimo etapu ir Anykščių dvaras gyvavo tuo pačiu metu, kaip du skirtingi objektai, skiriami tik 2 km, o ne dvaras buvo perkeltas iš pilies, išnykus gynybinės pilies funkcijos poreikiui“, – monetos radybomis džiaugėsi dr. T. Baranauskas.
Nusidėvėjusius pinigus išmesdavo
„Aukštaitiško formato“ paklaustas, ar negali būti taip, jog monetos žemėje atsidūrė praėjus keliems šimtams metų po to, kai buvo pagamintos, dr. G. Zabiela kalbėjo, jog Viduramžiais nebuvo mados ką nors kolekcionuoti.
„Senųjų dirbinių kolekcionavimas realiai atsirado tik XIX amžiuje. Iki tol neturime aiškesnių duomenų. Europoje – taip, anksčiau, jau XVII amžiuje kolekcionuota. Bet Lietuvos valstybė XVIII amžiuje buvo įdomi, keista. Gal kokią kolekciją saksai turėjo pas save, bet labai lėtai plito tas kolekcionavimas, tik nuo XIX amžiaus. Čia buvo dvaras, buvo ūkiniai sandoriai ir pinigai čia cirkuliavo. Kai kurie pinigai buvo labai nevertingi, pavyzdžiui, Jono Kazimiero šilingai. Kai kuriuos, kur nudėvėti, išmesdavo. Buvo nukaltas milžiniškas šilingų kiekis XVIII amžiaus pradžioje. Nusidėvėjo, liko beveik be vaizdo, ir juos išmesdavo, nes nebepriimdavo atsiskaitymui“, – aiškino dr. G. Zabiela.
Kokliai buvo ir vaikų žaislas
Šiemet kasinėjant rasti herbinių koklių fragmentai. Kokliai į Lietuvą atėjo iš Alpių regiono. Dr. G. Zabiela aiškino, kad Vilniuje, Žemutinėje pilyje, panašūs kokliai, kokie rasti Anykščiuose, buvo naudojami jau XV amžiuje, bet iki Anykščių jie turėjo atkeliauti vėliau.
„Jeigu nueisite į Valdovų rūmus, ten yra įvairių laikotarpių rekonstruotų krosnių pastatyta. Nuo naujųjų laikų, nuo XVI amžiaus, jie pasidaro gražūs, spalvoti, su visokiais siužetais. Dalis tų siužetų kartojasi ir paveiksluose, tiek religiniais, tiek pasaulietiniais motyvais. Aišku, provincijoje viskas buvo žymiai paprasčiau, degraduodavo kai kurie tie siužetai – jeigu ilgesnis – sutrumpėdavo“, – aiškino dr. T. Baranauskas.
O dr. G. Zabiela išdėstė ir koklių gamybos technologiją.
„Buvo matricos kokliams atspausti. Būdavo arba medinės matricos, arba molinės. Tos matricos irgi dėvisi bespaudžiant. Pradžioje, kai tik matrica išdrožta – geri kokliai, o paskui lieka tokie „antros rankos“. Į provinciją kai pakliūva, siužetas tas pats, o vaizdas jau nelabai aiškus“, – kalbėjo mokslininkas.
Anykščiuose rasti pavieniai kokliai, pasak dr. G. Zabielos, bus išmesti vėliau, nei sugriauta krosnis ir atokiau nuo buvusio pastato. Mokslininkas kalbėjo, kad paprastai pastato vietoje būna ne pavienės šukės, o šimtai tokių radinių.
„Čia kokliai iš dvarvietės. Bet anais laikais, kai koklius išmesdavo, yra pastebėta, kad jie tapdavo vaikų žaislu – graži spalvota šukė…“ – aiškino mokslininkas.
Dr. G. Zabiela dėstė, jog kasinėjant atkurti, kokia buvo Anykščių dvarvietės pastatų struktūra, negalima.
„Buvo pailgas pastatas, jungiantis dabartinį Menų inkubatoriaus pastatą su Regioninio parko pastatu, kita kryptimi, nei šie pastatai stovi. Seniausiame Anykščių plane, kuris yra XIX amžiaus vidurio, jis yra pavaizduotas. Čia, kur kasame, atrodytų, iš dvarvietės laikų yra tarytum daržų sluoksnis, susiformavęs ne pastatų aplinkoje. Šioje vietoje dvaras nestovėjo. Kokliai greičiausiai bus čia atnešti, išmesti“, – nurodė dr. G. Zabiela.
Kartu dirba 35-erius metus
Šiemet mokslininkams kasinėti buvusios dvarvietės teritoriją padėjo anykštėnas Marius Šimėnas.
O mokslininkai dr. G. Zabiela ir dr. T. Baranauskas kartu dirba nuo 1990-ųjų.
Jaunas archeologas dr. G. Zabiela mokykloje pakabino skelbimą, kuriuo kvietė mokinius dalyvauti šalia Anykščių esančio Šeimyniškėlių piliakalnio kasinėjimuose, o T. Baranauskas buvo vienas tų mokinių, atsiliepusių į kvietimą.
„Aukštaitiško formato“ paklaustas, galbūt ir istoriku tapo dėl archeologinių kasinėjimų, dr. T. Baranauskas dėstė, kad matyt juo būtų tapęs ir be kasinėjimų, tačiau Viduramžių krypties pasirinkimą lėmė būtent darbas ant Šeimyniškėlių piliakalnio.
Projektą „Mes – aukštaičiai“ 9000 Eur iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
