Istorikas – Lietuvos praeities lobių gelbėtojas

Balandžio 9-ąją sukanka 100 metų, kai gimė iš Gečionių kaimo Andrioniškio parapijoje kilęs istorikas, Lietuvos valstybės istorijos archyvo direktorius Domas Butėnas (1926–2011). Žmogus, kuris gimė Čikagoje, vaikystėje su tėvais sugrįžo į Lietuvą, gerai pažino tarpukario valstybės sodžiaus pasaulį, laimingai išgyveno tarpukarį, studijavo universitete, po to pats būsimus istorikus mokė, daug metų vadovavo Lietuvos valstybės istorijos archyvui, rūpinosi istorinių vertybių sugrąžinimu į Lietuvą.
Visuomet sakydavo, kad diplomatiškai elgiantis galima buvo susigrąžinti nors dalį svarbiausių į Rusijos saugyklas išgabentų LDK laikotarpio vertybių. Deja, pačiam pavyko parvežti tik mikrofilmuose užfiksuotas Lietuvos metrikos tekstų kopijas.

Svajonių šalis ir pirmieji metai Lietuvoje

Iš Vosgėlių kaimo, esančio prie Anykščių, kilęs Petras Butėnas, ieškodamas laimės, kaip ir daugybė XX amžiaus pradžios lietuviško sodžiaus jaunuolių, išvyko į Ameriką, apsigyveno Čikagoje. Kiek pagyvenęs tolimame krašte pakliuvo į JAV kariuomenę ir dalyvavo Pirmojo pasaulinio karo mūšiuose Europoje.
Laimingai sugrįžęs, dar kelis metus gyveno Amerikoje, kol apie 1933 metus išvyko į tėvynę Lietuvą. Tėviškė buvo išdalyta, tad apsistojo pas uošvius Šienraisčio kaime netoli Andrioniškio. Jau ūgtelėjusį Domą dar išvykstant iš Čikagos tėvai įtikino, jog reikia keliauti – vaikui būtina pamatyti Lietuvą, pabėgioti po vešlias pievas. Po kelių mėnesių vaikis ėmė nuobodžiauti, jau po pievas į valias pabraidęs, troba čia iš „šakalių“, vaikų žaidimams ir bičiulystei veik nėra, ir ėmė griaudžiai prašyti tėvus kuo greičiau grįžti į linksmai spalvingą gimtąją Čikagą.
Tačiau tėvelis P. Butėnas manė kitaip – pasidairęs, pasiklausinėjęs įsigijo valako dydžio – šiek tiek daugiau nei dvidešimties hektarų – ūkį su puikiais pastatais Gečionyse. Nuošaliame kaimelyje ant Andrioniškio ir Troškūnų parapijų ribos, ten, kur Šventosios pakrančių kalvos leidžiasi tolyn į vakarus, besidriekiančią Nevėžio slėnio lygumą. Senąją dviejų galų trobą iki pat šių dienų paveldėtojai išsaugojo veik nepakitusią. Ir visas senasis Gečionių kaimas – vienas gražiausių senovinę dvasią, architektūrą, želdinius išsaugojusių senojo sodžiaus kampelių Anykščių rajone. Toks pat archajiškas ir raidės T formos Matijošių namas, esantis Butėnų sodybos kaimynystėje. Kaimo gatvė žaliuoja milžiniškomis liepomis, klevais, uosiais, čia auga ir kone įspūdingiausias mūsų krašte beržas.

Mokslo siekis, darbai ir užmojai

Pirmieji mokslai pradžios mokykloje, čia pat, bene už dviejų kilometrų, smulkiam bajorui Durasevičiui priklausiusiame Rudžionių dvarelyje. Po to jau Anykščių vidurinėje, Ukmergės mokytojų seminarijoje, bene pora metų darbo jau minėtoje pradžios mokykloje – mat kaimo mokytojų neimdavo į kariuomenę. Vokietmetyje netikėtai pasiligojo ir pasimirė tėvas P. Butėnas.
Našlė, kad būtų lengviau valdyti nemažą ūkį, ištekėjo dar kartą, tapo Bernotiene. Šiek tiek nurimus, praslinkus porai metų po karo, Domas išvyko į Vilnių studijuoti universitete. Įsimintinos, nors vargingos, bet romantiškos kelionės iš namų į mokslus.
Pradžioje Anykščių stotyje įlipdavo, nors dėl keliaujančių gausos sunkiai, kartais pagelbėdavo jauna palydovė Vanda, į mažąjį traukinuką – Siauruką. Švenčionėliuose reikėdavo net kelias valandas laukti anksti ryte atvykstančio didžiojo traukinio į sostinę.
Ypač sunku žiemą, kuomet net ir stotyje būdavo smarkiai šalta. Vienintelė šiltesnė vieta – bufetas. Bet jei nepirkdavai gėrimų, tai tuoj varydavo lauk. Tad tekdavo, kad ten pabūtum, pirkti nedidelę stiklinaitę degtinės ir lėtai lėtai gurkšnoti.

Sėkmingai baigęs mokslus, 1952 metų vasarą Domas tėviškėje atšoko vestuves ir kartu su taip pat istorijos studijas baigusia žmona Eugenija išvyko dirbti į Klaipėdą. Kelionė prasidėjo Troškūnų geležinkelio stotyje. Uostamiestyje žmona įsidarbino muziejaus direktore, o štai Domas tarnavo „Žinijos“ draugijoje lektoriumi.
Po pusmečio nuo drėgno oro ėmė negaluoti, išryškėjo plaučių tuberkuliozės požymiai. Teko taip mylimą pajūrį apleisti, vėl sugrįžo į sostinę. Įstojo į aspirantūrą, apsigyveno jauniesiems mokslininkams skirtame bendrabutyje prie dabartinių Seimo rūmų. Pasirinko temą „Dvarų šeimynos Lietuvoje XVI–XVII a.“, moksliniam darbui vadovavo profesoriai Ignas Jonynas ir Juozas Jurginis. Tačiau pradėto darbo laiku neužbaigė, disertaciją šia tema apsigynė tik 1976 metais.

Gerosios Vilties gatvėje

Artimiau D. Butėną pažinojau tuoj po 1990 metų, tuo metu buvo labai įdomūs ryšiai su rimtesniais kraštiečiais. Nuvažiuodavau į archyvus Vilniuje. Gerosios Vilties gatvėje buvusiame Lietuvos centriniame istorijos archyve tuo metu direktoriumi darbavosi Domas Butėnas.
Beje, šiai įstaigai vadovavęs net 26 metus, o iš viso joje darbavęsis nuo 1957 iki 1999 metų. Aš tuo metu buvau bais žinių ištroškęs, tai valiodavau nuo ryto iki vakaro, net pietų pavalgyti pamiršęs, prie dokumentų prasėdėti. Taip įdomu ir vilniškį laiką švaistyti nesinorėdavo.
Dėdė Domas mane kartais net subardavo, sakydavo, kad būtinai reikia ko nors į pilvą įmesti. Nueidavome į čia pat kryžkelėje buvusią užeigėlę – kavos, pyrago.
Tuomet jis prisimindavo senus laikus, gal net viduramžius, kuomet šią kryžkelę pasiekę keleiviai, pirkliai atsipūsdavo – jau Vilnius, jau visi pavojai įveikti, plėšikai nebeužpuls – jau Geroji Viltis.
Tuomet ir pasakojo, kaip išgelbėjo, pačiame archyve paslėpė jau sunaikinti pasmerktas senas bažnytines metrikų knygas, kaip Maskvoje gebėjo nukopijuoti – perkelti į mikrofilmus brangiausio LDK rašytinio paminklo – lietuviškojo teisyno „Lietuvos Metrikos“ knygas.
Istorikas šviesiai pasvajodavo, rimtų rimčiausiai prasitardavo, kad paskutiniais sovietmečio metais pasinaudojus kokia nors tarybų valdžios Lietuvoje ar socialistinės respublikos sukaktimi išprašyti ir parsivežti iš Rusijos lobynų kai kurias senosios Lietuvos relikvijas. Tik reikėjo rūpintis aukščiausiu lygiu – į tai privalėjo nepabijoti įsijungti aukščiausi Lietuvos kompartijos bei respublikos vadovai. Paprašyti kokiai parodai, o po to pabandyti pasilikti ilgesniam, o gal ir visam laikui.

Epilogas…

Dr. D. Butėnas du dešimtmečius dėstė Vilniaus universitete, parašęs virš pusantro šimto mokslinių straipsnių, knygas – „Sapiegų giminės dokumentai“ (1995) bei „Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valstybinių ir visuomeninių organizacijų istorijos bruožai XIII–XVIII a.“ (1997). Paskelbęs straipsnių apie Anykščių miestą, mokyklas, vienuolių bernardinų dvasia persmelkto Troškūnų miesto įdomybes, gimtąjį Gečionių kaimą.
Žmona taip pat istorikė, archeologė Eugenija (Gintautaitė). Petras gydytojas, o Eugenijus – archeologas. Prisimena, kad tėtis tvarkingai gyvenęs, stropiai dirbęs, ypatingai rūpinęsis šeima, laisvalaikiu skaitydavo knygas. Turėjo sukaupęs didžiulę biblioteką. Mėgdavo pasivaikščioti, ypač po senamiestį, dažnai drauge vesdavosi ir Eugenijų.
Pasakodavo, kur kas buvo, užeidavo į atokius kiemelius, tuomet retai kur rasdavo užvertus vartus. Tokie pasivaikščiojimai, o labiausiai pasakojimai, matyt, ir lėmė, kad sūnus pasirinko istorijos studijas, dar iki šiol darbuojasi vykdydamas archeologinius tyrinėjimus.
Laikas visagalis, ypač giliai tai supranta istorikai – atrodytų dar ne taip seniai susitikdavome Gečionyse, Troškūnuose, Vilniuje, o štai jau penkiolika metų nebėra. Tik kapas aukštoje Andrioniškio kapinių kalvoje.
Gečionių sodyba iki šiol išliko mažai tepakitusi – etnografinė dviejų galų gryčia, kurioje dabar šeimininkauja jaunylis Domo sūnus Eugenijus Butėnas. Jis, kaip kadaise ir tėtis, šiek tiek bitininkauja.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas