Pamirštama, kad Monsinjoras Alfonsas Svarinskas – šių dienų herojus

Filmą „Monsinjoro Alfonso Svarinsko homilija“ praėjusių metų pabaigoje sukūrusi žurnalistė, režisierė, kelių knygų autorė Rūta Sinkevičienė pastebėjo, kad Kavarske tarnavęs kunigas A. Svarinskas 1925–2014) atleido visiems jį tardžiusiems ir trėmusiems, bet labai nemėgo vidutinybių.

Filme – pokalbis su A. Svarinsko kalintoju

„Po A. Svarinsko mirties mano kolegos televizininkai sukūrė filmą, suformatuojantį visą Monsinjoro gyvenimą („Alfonsas Svarinskas“, aut. dr. Andrius Gudauskas, rež. Juozas Sabolius – aut. past.), minėjome ir jo 100-ąsias gimimo metines, 2025-ieji buvo paskelbti Monsinjoro A. Svarinsko metais.
Peržiūrėjus šitiek medžiagos, kažkiek pavyko suprasti, kokios dvasios stiprybės jis buvo žmogus. Jį stiprino Dievas – kitaip pasakyti ir negali, – apie mons. A. Svarinską kalbėjo R. Sinkevičienė.
Režisierė teigė, kad ją ypatingai sužavėjo kunigo stiprybė: „Tardytojas Egidijus Bičkauskas, vėliau tapęs Nepriklausomybės Akto Signataru, kunigui Svarinskui pasakė, kad KGB sąlyga – jam eiti Velykų rytą į Lietuvos televiziją ir „prisipažinti“ jaunimui klydus ir tokiu būdu gauti mažiau lagerio. Bet jis nenusileido nė kiek. Niekada.
Vieną vienintelį kartą, kai pirmąkart kunigą suėmė partizanaujant, laikais, kai partizanai buvo žiauriai kankinami, Monsinjoras dėl savo tikėjimo norėjo ne išgyventi, o pasikarti, nes galvojo, kad neištvers…“
R. Sinkevičienės įsitikinimu, mons. A. Svarinskas yra šių dienų herojus, išgyvenęs griežtojo režimo lageriuose (1983–1988). Už antisovietinę veiklą jis 1983 metais sovietų saugumo buvo suimtas ir nuteistas 7 metams griežtojo režimo lagerio ir 3 metams tremties.
Kalintas ir 1947–1956 metais už ryšius su partizanais Abezės lageryje, 1958-aisiais sovietų saugumo areštuotas už antimarksistinės ir antisovietinės literatūros laikymą, nuteistas 6 metus kalėti Mordovijos lageryje.

„Tačiau nepriklausomoje Lietuvoje jis gyveno net 24 metus. Kokia jam laimė! Jis ilgiau gyveno nepriklausomoje Lietuvoje po okupacijos, nei kad kalėjo lageriuose. Tai irgi tam tikra įvykusi gyvenimo teisybė. Dabar, kai praėjo tiek metų, dar gyvena tie patys žmonės, kolaboravę su sovietų valdžia – geruoju ar bloguoju, ar iš pritapimo tuometei valdžiai, ar iš partinių įsitikinimų. Atėjome į 35-tus nepriklausomybės metus, tarsi apsisuko tas ratas, todėl buvo įdomu pažvelgti, kokiais keliais atėjome į dabartinį gyvenimą ir ką atsinešėm.

„Alfonso Svarinsko homilija“ – taip vadinasi filmas – ir sako: atleisk, eik į priekį ir daryk gerus darbus. O kiti – kas iš tardymo kabinetų, kas iš KGB – visi atėjo tarnauti Lietuvai ir darė tai, kaip suprato geriausiai. Tiek Egidijus Bičkauskas, tiek vienintelį filmą iš lagerio padaręs tuometinis Lietuvos kino studijos redaktorius Ferdinandas Kauzonas. Iš tikrųjų su šiais žmonėmis buvo patys įdomiausi interviu, už kuriuos esu jiems dėkinga. Jie leido sukurti atgalinį ryšį ir suvokti, kaip nesikeičia vertybės, atkrenta visi netikri dalykai ir lieka pagrindinis kelias, kuriame visada šviečia šviesa“, – apie tai, kad filme kalba E. Bičkauskas, dalyvavęs nuteisiant kunigą dešimt metų laisvės atėmimo bei apie A. Svarinską sukūręs kritikuojantį filmą F. Kauzonas, pasakojo žurnalistė.

Susidomėti paskatino sovietiniai filmai

R. Sinkevičienė teigė, jog rinkti medžiagą filmui „Monsinjoro Alfonso Svarinsko homilija“ teko labai ilgai, informacija pas režisierę ir filmo autorę kaupėsi ne vienerius metus.
„Ne paslaptis, reikėjo ir kai kuriuos pašnekovus ilgai įtikinėti, kad jų interviu yra būtini ir svarbūs ir aš, kaip žurnalistė, privalau jų išklausyti. Filmo medžiaga man kaupėsi nuo to laiko, kai per LRT dariau laidą „Prarasta karta“. Viena iš laidų buvo apie tai, kaip sovietai persekiojo bažnyčią ir tikinčiuosius. Tada pirmą kartą pamačiau F. Kauzono filmą „Kas jūs, kunige Svarinskai?“, o kai jį pamačiau, pagalvojau, kad reikės apskritai plačiau pasidomėti šia tema. Pamačiau 1960–1961 metais kurtus baisius propagandinius filmus – „Kryžiaus šešėliai“, „Juodoji procesija“ ir net nevardysiu jų autorių pavardžių, nes šiandien jie apdovanoti kuo tik nori.
Ateinant kunigo Svarinsko 100-osioms gimimo metinėms, su Genocido centru (Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centru – aut. past.) bendradarbiaujant ne pirmą kartą, atėjo laikas bažnyčios reikalams. Iš septynių vyskupų sovietai nužudė keturis. Bažnyčia visą sovietmetį mokė ugdyti savo vertybes, nepasiduoti tamsai ir ėmiau domėtis Svarinsko indėliu – „indėlis“ yra toks niekingas, aptriušęs žodis – ta kova, šviesa už bažnyčią yra milžiniška…“ – kalbėjo R. Sinkevičienė.

Mokėsi kalbų, bendravo su JAV prezidentu

Teiravomės, kas pačią žurnalistę nustebino, renkant medžiagą apie Monsinjorą, karo kapelioną, disidentą A. Svarinską, ką naujo ji, ir pati ne kartą kalbinusi kunigą, sužinojo.
„Mane nustebino daugybė dalykų. A. Svarinskas buvo toks netikėtas – pavyzdžiui, sėdėdamas lageryje, jis mokėsi ispanų kalbos. Kai jį Rusijos ir visos Sovietų Sąjungos prezidentas Michailas Gorbačiovas visam gyvenimui ištrėmė iš Lietuvos, jis, nuvažiavęs į Karakasą, Venesuelą, kalbino visus ir pranešimą skaitė ispaniškai.
Birutė Valionytė, Signatarų rūmų prezidentė, pasakojo, kad Monsinjorą išsiuntė į kažkokį kongresą Prancūzijoje, tai ji pati žado neteko, kai A. Svarinskas skaitė ir kalbėjo prancūzų kalba. Jau nekalbu apie tai, kad jis iš Vokietijos atvairavo namo, važinėjęs tik po provincijos žvyrkelius. Žmonės netikėtai aptiko ir šį jo talentą – kad jis taip gerai vairuoja.

Klebonaudamas Igliaukoje, A. Svarinskas augino povus. Gilus sovietmetis, o jis bažnyčios šventoriuje povus laiko! Niekaip nesupratau, kai viename interviu jis pasakojo, kad už įkalinimą lageriuose jis gavo 20 milijonų rublių ir galvojo, kur juos panaudoti. Svarstė, kad geriausia būtų juos išleisti tam tikrų literatūros knygų leidybai“, – apie mons. A. Svarinsko įvairiapusiškumą pasakojo režisierė.

„Monsinjoras pats parašė padėkos laišką tuometiniam JAV prezidentui Ronaldui Reiganui, kad jis jį išlaisvino iš lagerio. R. Reiganas asmeniškai prašė M. Gorbačiovo, kad mons. A. Svarinską išleistų iš lagerio, todėl A. Svarinskas neiškalėjo visų metų. Jį paleido, bet jam buvo neleista grįžti į Lietuvą visą gyvenimą.
Įdomu tai, kad kol Monsinjoras buvo tremtyje, abu jo tardytojai – Egidijus Bičkauskas ir Kazimieras Motieka – tapo Nepriklausomybės Akto Signatarais. Bet, kaip Monsinjoras yra sakęs, jis atleido visiems – jį persekiojusiems, kankinusiems, kalinusiems. Jo tokia homilija.
Dar mane nustebino kunigo humoro jausmas ir nepaprasta charizma. Suvokiau, kad žmonės siekė pabučiuoti jam ranką kuo nuoširdžiausiai. O jam nepatogu, jis sako – nuvažiuosiu į Romą, gal man kokį žiedą duos, nors žiedą bučiuosite. Jis su savo kietumu ir humoro jausmu net lagerių viršininkams sugebėjo sukelti pagarbos jausmą ir bendravo su jais kaip su lygiais. Jo tikėjimas buvo toks stiprus, kad jis nebijojo nieko“, – Monsinjoru žavėjosi apie jį filmą pastačiusi žurnalistė R. Sinkevičienė.

Padėjo daugybei žmonių

„Parlamentarė Birutė Vėsaitė pasakojo, kad kol Monsinjoras buvo Aukščiausiosios Tarybos deputatas, kai jam rašydavo rinkėjai, užtekdavo tik paskambinti rajono valdžiai ir problemos būdavo išspręstos. Jo autoritetas buvo didelis ne tik kaip kunigo, bet ir kaip politiko, jis padėjo daugybei žmonių“, – pridūrė R. Sinkevičienė.

Kunigas daug kam buvo „nepatogus“…

1998–2000 metais mons. A. Svarinskas tarnavo Kavarske. Ir čia jis, nors kunigavo trumpai, paliko pėdsaką.
„Svarinskas nesikeičia, nors jau yra „užbuksuotas“, bendražygių intrigantų išmestas iš Sąjūdžio, patraukiamas iš didžiųjų bažnyčių, nes vis tiek jis kovoja. Su tais, kurie nori gerai gyventi – pardavinėti žemę užsieniečiams. Gal ir nieko blogo pardavinėti, bet kalbėti apie tai iš karto per Sąjūdį, kai dar kai kurie žmonės negrįžo, kai tremtiniai dar sėdi lageriuose, kai sovietai vežė vagonais žmones į Sibirą tik tam, kad užvaldytų jų žemę… Žinoma, kad Svarinskas buvo tiesus, nepatogus ir būdavo vis patraukiamas. Bet kai jį patraukė į Kavarską, savo stiliumi Monsinjoras globojo mokyklas, šelpė vargšų šeimas, pats su jais sėdėdavo, ir niekada nelaukė dėkingumo. Net, man atrodo, ėmėsi iniciatyvos Šventojo Krikštytojo šaltinį sutvarkyti, pastatė nemažai kryžių kovotojams už Lietuvos laisvę. Įrengė tikinčiųjų poreikiams koplyčią Žibučiuose. Jis matė plačiai tą dvasinį lauką, jau nekalbant apie partizanų atminties įamžinimą. Čia jis irgi buvo atkaklus ir įkyrus. Ne vienoje vietoje buvo tokia situacija, kad jis, nupirkęs žemę (partizanų atminimui įamžinti, – red. pastaba), dar ir mokesčius turėdavo mokėti“, – apie Monsinjorą pasakojo filmo apie jį kūrėja.

Apmokestino simbolinių kapinių žemę

Priminsime, kad mons. A. Svarinskas 2005 metais iš privataus asmens nusipirko 61 arą žemės prie Kavarsko ir šiame sklype nusprendė įrengti 186 partizanų atminimui skirtas simbolines kapinaites. Jam už 2005 metus tuomet buvo priskaičiuota 134 litai 10 centų žemės mokesčio. Kunigas siūlė šį sklypą padovanoti Anykščių rajono savivaldybei, tačiau rajono Taryba dovanos nepriėmė. Tik vėliau, kai įsikišo spauda, rajono taryba atleido Monsinjorą nuo žemės mokesčio, mokesčio nepriemokos ir delspinigių už šį žemės sklypą.

„XX amžiuje yra žuvę labai daug partizanų ir iki šiol jie nerasti, kunigas Svarinskas Anykščių rajone norėjo padaryti simbolines kapinaites žuvusiems, kažkur pakastiems ir iki šiol nerastiems partizanams atminti. Kai jis išvyko į Ukmergę, Anykščių valdžia net nepasidomėjo ta istorija, taip ir neįgyvendino to dalyko, iki šiol yra skolinga Svarinskui padaryti laisvės kovotojų bent simbolinį antkapį.
Išvykęs dirbti į Ukmergę, A. Svarinskas Ukmergės rajone, netoli Vidiškių, įrengė partizanų atminimo parką. Vilnius nepriėmė šio Svarinsko pasiūlymo“, – pasakojo filmo režisierė.

Man užteko atsistoti Kryžkalnyje prie memorialo, kuriame – gal 11 tūkstančių partizanų vardų, jų slapyvardžių, gimimo, mirties metų. Tarsi skaitytum mirties knygą. Tada supranti, kiek mums kainavo kaip valstybei, kaip tautai, tai, ką mes dabar turime ir ką smulkiom rietenom bandom pakišti užmarštin…
Beje, man befilmuojant Kryžkalnyje, atėjo vyras, persižegnojo, sukalbėjo maldą. Aš jo paklausiau, ar pažinojo Monsinjorą, o jis atsakė matęs jį vieną kartą, kai buvo jaunas. Tuomet jam buvę labai daug bėdų. Jis su Monsinjoru įlipo į tą patį autobusą ir papasakojo jam savo bėdas. A. Svarinskas vyrui pasakė, kad viskas praeina – ir geri, ir blogi dalykai, bet jis melsis tiek, kol jam palengvės. Kai šis sutiktas vyras išlipo iš autobuso, atsisuko ir pamatė, kad Monsinjoras jį peržegnoja… Beklausant šios istorijos, mums abiem riedėjo ašaros…“ – prisiminė pašnekovė.
R. Sinkevičienė sakė, kad Monsinjoras buvęs nepatogus daug kam.

„Gali būti, kad Kavarsko ir Anykščių laikais Svarinskas truputėlį kovojo, kai nebebuvo su kuo kovoti. Bet gyvenimas pilnas pavojų ir jie, kaip rodo ši diena, yra gajūs ir pagatavi išlįsti. O atmintis labai trumpa ir linkusi pasislėpti. Ką Svarinskas darydavo ir už ką Lietuva turėtų vertinti jį kaip didį valstybininką – jis niekada neleido užmiršti, kokia buvo mūsų auka, kiek žmonių paklojo galvas.
Svarinskas tikėjo žmonėmis, labai jais pasitikėjo, buvo jiems atviras. Bet į tą atvirą dūšią daug ko prilįsdavo…
Jis nebuvo mėgiamas ir sovietmečiu. Visi nori gyventi. O gyventi lengviau prisitaikant. Ir prisitaikiusių buvo pilna Lietuva, tarp jų – ir kunigų.

Monsinjoras politikuodavo, bet kiek klausiau jo pamokslų, kuriuos įrašinėjo KGB, kuriuos įamžino videokamerose tikintieji, jis labai atskyrė, kur okupantai ir jų pakalikai, o kur – Lietuva ir Lietuvos žmonės. Tai žinoma, kai tau atsibodo klausyti ir esi pavargęs nuo tų politikų, tuomet sakai, kad Monsinjoras politikuoja“, – kalbėjo R. Sinkevičienė.
„Kunigas buvo per daug tiesus ir labai nemėgo vidutiniokų. O didelė dalis žmonių nesidomi nei krašto istorija, niekuo. Svarinskas generavo dideles kitų žmonių pajėgas. O kiti žmonės nori gyventi ramiai. Katedroje, kuri buvo glamūrinė prezidentų, premjerų ir kitų ponų pamaldų vieta, jis nepatiko su savo išsišokimais, tiesumu. Lygiai taip pat Kaune. Jis viską „kaldavo į kaktą“. Man tekdavo su juo susitikti ar kalbinti, tai jis kartą manęs paklausė: „Krikštyta?“ Atsakiau, kad krikštyta, bet komjaunuolė. Abu pasijuokėme. O kartą tiesiai manęs paklausė: „Tu manęs bijai?“, – prisiminė filmo autorė.

Didingos laidotuvės ir kuklus kapas

Ar Monsinjoras Alfonsas Svarinskas tuomet, kai kunigavo Lietuvoje, buvo pakankamai įvertintas? Ar jis kada nors bus įvertintas, kaip priklausytų? O gal jau yra?
„Svarinsko aukso amžius prasidėjo grįžus į Lietuvą – jis buvo labai kalbinamas, galėjo per masines informacijos priemones skleisti žodį, pasakoti, kalbėti laisvai, kas buvo lageriuose, kaip gyveno Vokietijoje. Beje, koks kontrastas: esi provincijoje slepiamas kunigas kažkur Igliaukoje, Viduklėje, Kulautuvoje, „nukištas“ į tolimiausius Sibiro lagerius ir staiga tave paleidžia iš tremties ir per kelias Mišias ir susitikimus išvažiuoji į Vatikaną, Vokietiją, Venesuelą, Braziliją, Niujorką, Vašingtoną, susitinki su popiežium, su Reiganu… Koks pilnas kontrastų gyvenimas! Ir aš, peržiūrėjus šitiek medžiagos, pagalvojau, kad nei socialinių tinklų, nieko nebuvo, o pilnas oro uostas susirinko verkiančių žmonių išlydėti Svarinską į Vokietiją. Jis juos žegnoja, jie verkia. Kokį dabar žmogų taip išlydėtume?“ – svarstė žurnalistė.

„Monsinjoras labai ramiai stebėjo savo gyvenimo saulėlydį. Metus prieš savo mirtį vyskupui Jonui Kauneckui pavedė rūpintis jo renginiais ir perimti renginius partizanų parke Ukmergės rajone. A. Svarinskas nieko nebijojo, jis tik bijojo, kad nenumirtų anksčiau, nei jo Monikutė – sesuo vienuolė, kuri visą gyvenimą patarnavo jo ūkiui, namams, darydavo maistą. Svarinsko atmintis tolygu tam, ką jis padarė, kad nebūtų užmiršti kovotojai už Lietuvos laisvę. Ir ne šiaip kad jiems iššautų pagarbos salvę per oficialius renginius, bet kad dalyvautų tuose renginiuose. Atvažiuotų, kai vyksta partizanų dienos Ukmergės parke. Kokia ten bendrystė, kokia žmonių šviesuomenė, koks suvokimas apie mūsų tautą! Tai yra tikri dalykai, o ne oficialūs žodžiai, ištarti pro sukąstus dantis, nes jau nieko nejauti nei oda, nei širdimi apie tuos laikus. Nors dabar yra šioks toks renesansas tos istorinės atminties ir čia yra didžiulis Svarinsko indėlis“, – sakė R. Sinkevičienė. Ji prisiminė ir Monsinjoro laidotuves 2014-aisiais. Tokių jis ko gero niekada nebūtų nei įsivaizdavęs, nei norėjęs.

„Jeigu jis įsivaizduotų, kad jo karstą atneš į Katedrą, jis turbūt sakytų – „Na jau ne!“. Net Algirdo Brazausko, prezidento, neleido nešti, o čia… Bet įsivaizduokite, kariuomenė neša jo karstą, jo butas šalia Katedros, skambina varpai ir šitokia didinga gyvenimo pabaiga. Bet. Jis prašė jį palaidoti tose pačiose jo partizanų Ukmergės Dukstynos kapinaitėse ir pažymėti kapą tokiu pačiu paminklėliu, kaip ir juos.
Kai filmavome toje vietoje, lijo lietus, paskui nušvito saulė – brendame per balas ir galvoju: Dieve Dieve, juk senukas palaidotas, o visi šalia čia jauni – 17, 19, 30, vyriausias – 32 metų. Ir jis, Monsinjoras, pas juos sugrįžo – pasenęs, pabaigęs skaityti gyvenimo darbus dėl Lietuvos už juos visus ir atsigulė šalia tų jaunų. Kuklus palaidojimas ir didingos laidotuvės… Labai nesinorėtų, kad mes tai pamirštume“, – kad Monsinjoro Alfonso Svarinsko atminimas bus išsaugotas, vylėsi R. Sinkevičienė.