Kurklių kultūros centrui tenka taikytis prie žiūrovo

Anykščių kultūros centro Kurklių padalinio vadovė Giedrė Steponėnienė šiame miestelyje gyvena daugiau nei dvidešimtmetį, o dirba devyniolika metų.
G. Steponėnienė organizuoja renginius Kurkliuose, yra subūrusi „Linksmųjų bobelių“ klubą, yra vedusi senuosius lietuvių žaidimus Labirintų parke, kitose savivaldybėse.

Darželio auklėtoja netapo, tačiau šokinėjo parašiutu

G. Steponėnienė – kaunietė, o gimusi Vilniuje. Nors pagal specialybę yra vaikų darželio auklėtoja, didžiąją savo gyvenimo dalį ji dirba kultūros srityje – dešimtmetį Adutiškyje (Švenčionių rajone) ir beveik dvidešimt metų – Kurkliuose.
„Aš labai džiaugiuosi, kad 1993 metais išvykau gyventi į kaimą – į Adutiškį. Iš ten atitekėjau į Kurklius. Kai atvažiavau gyventi į Kurklius, pasakiau, kad su visuomeninėmis pareigomis baigta! Taip buvo dvejus metus – likimas iš paskos atėjo, mane už pakarpos – ir juokėsi. Mano dukrytė paaugo, ir vėl stojau į savas vėžes. Mano vyras dirbo melioracijoje, Kurklių karjere, Vilniuje dirbo, bet yra savamokslis muzikantas. Jis taip pat nuo Adutiškio krašto, tačiau čia jau gyveno“, – apie tai, kaip atsidūrė Anykščių rajone, pasakojo G. Steponėnienė. Nors atrodytų, mūsų kraštas kaunietei buvęs visai svetimas, tačiau taip nėra – ponios Giedrės seneliai Anykščiuose, Jurzdike, turėjo sodybą.

„Mano tėvelis dirbo Lietuvos kino studijoje, vėliau išėjo dirbti į Lietuvos televiziją. Paskui Kaune kūrėsi Kauno televizija, ten tėvelį ir perkėlė. Kai persikėlėm iš Vilniaus į Kauną, man ėjo septinti metai. Seneliai – kauniečiai, bet pokario metais pabėgo į Vilnių. Kiti seneliai – šiauliečiai. Šiauliuose mano senelio, gydytojo chirurgo Viktoro Grinkevičiaus vardu, pavadinta gatvė. O vienas iš prosenelių – geležinkelių inžinierius Albinas Grinkevičius – projektavo vieną iš Anykščių tiltų. Šiauliečiai seneliai Anykščiuose, kažkur Jurzdike, turėjo pusę namo. Atsimenu iš vaikystės, kaip aš čia, pas senelius, pasislėpusi kluone už didelės bačkos – pusė kirpta, pusė ne. Tėvelis mane kirpo, įkirpo į ausį, jis išsigando, o man buvo labai gėda prieš vaikus pasirodyti. Tokie atsiminimai iš Anykščių“, – dalijosi G. Steponėnienė.
G. Steponėnienė baigė Marijampolės pedagoginę mokyklą, bet, kaip sakė, darželyje praktiškai nedirbo.

„Pirmas mano vaikas yra neįgalus ir ilgai negalėjau dirbti, tačiau vėliau ilgus metus dirbau vadovaujamąjį darbą – Adutiškio ir Kurklių kultūros centruose, o prieš tai – ir Klaipėdos rajono Savanoriškojoje draugijoje armijai, aviacijai ir laivynui remti. Užsiėmiau šaudymu, šokinėjau parašiutu. Esu vyriausia trijų vaikų šeimoje ir nori nenori organizacinių, sprendimo priėmimo reikalų tekdavo imtis“, – pasakojo pašnekovė, o pasiteiravus, kodėl vis tik pakrypo į kultūrą, sakė: „Tai visada buvo mano pomėgis, o vaikystėje labai patiko pramoginiai šokiai, „Grok, armonika“ – bilietų pirkti nereikėjo, tėvelis mus nusivesdavo į darbą, susėsdavom po didele trikoja kamera ir žiūrėdavom. Namuose skambėjo daug klasikinės muzikos, o knyga buvo dievas.“

Klasikinė muzika nepasiteisino

G. Steponėnienė beveik dvidešimtmetį dirba Kurklių kultūros centre. Ji pasakojo turėjusi daug veiklų, tačiau miestelyje žmonių mažėja, užsidarius mokyklai, nebelieka vaikų, nebėra ir jos suburtos kapelos, nes neliko kam groti…
„Veiklų liko mažuma: organizuoju koncertus, įvairius pasirodymus. Atvykstančių koncertuoti prašau, kad skambėtų tokia muzika, kuri žmonėms būtų priimtina – kad jie galėtų pašokti ar pasėdėti, atsipalaiduoti. Taikomės prie žiūrovo. Vienu metu, bene prieš dešimt metų, bendravau su Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos studentais. Jie čia, Kurkliuose, praktikuodavosi grodami klasikinę muziką. Nepasiteisino. Eidavau, tiesiog iš gatvės gaudydavau žmones, kad bent kas ateitų. Nors, kada klasikinės muzikos pasirodymai vyksta prie Kurklių sinagogos, žmonių susirenka. Gal koplyčia moka labiau reklamuotis nei aš? – svarstė Kurklių padalinio vadovė. – Labai norisi į kaimą atvežti kažko rimtesnio… Bet yra „bet“. Labai arti Anykščiai, Troškūnai, tad tie, kuriems reikia to „rimtesnio“, tai gauna ten. Žmonės važiuoja į kapelų koncertus (nesakau, kad tai yra blogai!), bet kiek jų atvažiuoja į „Pėdas“, į teatrų festivalius?.. Bet esu dėkinga Anykščių kultūros centrui, kad jie palaiko mano idėjas, nes aš labai noriu, kad žmonės pamatytų kitą pasaulį.“

Senuosius žaidimus išbando visa šeima

G. Steponėnienė jau aštuonerius metus įvairiose šventėse veda senuosius lietuvių žaidimus. Jie, pasak pašnekovės, sulaukia tiek vaikų, tiek suaugusiųjų susidomėjimo, suteikia gerų emocijų.
„Buvome sudarę sutartį su Labirintų parku – ten dirbome trejus metus. Taip pat visur važinėjame – neseniai buvome Panoteriuose, Jonavos rajone, kur sulaukėme didelio susidomėjimo. Tačiau turiu pabrėžti – tai nėra senoviniai žaidimai, o senieji. Senoviniams reikėtų originalių daiktų, o seniesiems lieka daug vietos interpretacijai. Šiuos žaidimus žaidžia visa šeima, jūs neįsivaizduojate, kokia svarbi yra jų emocija!“ – džiaugėsi kurklietė, o paklausta, iš kur šie žaidimai atsiranda, pasakojo: „Kai dirbau Adutiškyje, ten turėjome etnografinį ansamblį, muziejaus prašymu man teko rinkti folklorą, prisiminimus. Vaikystės tema nieko nedomino, o mane – labai.
Kai pradėjau vesti žaidimus, palyginau juos su kitų kraštų žaidimais. Randu labai daug panašumų su kitomis šalimis – nepatikėsite, bet net Afrikoje dabar vaikai žaidžia labai panašius žaidimus, kokius lietuvių vaikai žaisdavo senovėje!“

„Linksmosios bobelės“ išmokė išklausyti kitus

Dar viena G. Steponėnienės veiklų – „Linksmųjų bobelių“ klubas, įkurtas Kurkliuose tuomet, kai pasaulyje siautė koronaviruso pandemija.
„Mūsų daug nėra – pradėjome penkios, paskui skaičius išaugo iki vienuolikos. Turime ir porą diedukų – vienas – iš Kurklių, kitas – Ukmergės. Į vieną grupę suėjo tokie žmonės, kurie, atrodė, net nesusitiktų. Stanislava Mačionienė mums parodė žaidimų, kuriame eilėraščius, ko tik neprigalvojame. Mūsų klubo moterys taip atsiskleidė! Jos mane išmokė išklausyti kitus, nes visuomet buvau „generolas“. Dalyvaujame miestelio šventėse, puošiame miestelį Kalėdoms, kartais – Velykoms. Šiemet ruošiamės važiuoti raganauti per Jonines į Staškūniškį. Tačiau daugiau esame kaip klubas, atskiros programos neturime. Visos esame labai jaunos, tik kad mūsų veidrodžiai meluoja…“ – apie „bobeles“ šiltai atsiliepė G. Steponėnienė.

Renginiai praturtina

Šiais metais Kurkliai yra paskelbti mažąja Lietuvos kultūros sostine – čia, pasak G. Steponėnienės, vyks ne daugiau renginių, o kokybiškesnių.
„Judam, organizuojam. Neseniai įvyjęs renginys – koncertas „Kai į žiedą saulė gulas“, kuriame buvo ir saksofonas, ir pianinas, kanklės, liaudiški šokiai.
Mano akimis, bet kokie pas mus atvykę atlikėjai praturtina kultūrinį gyvenimą. Nesvarbu, ar tas atlikėjas patinka, ar ne, bet vietinio žmogaus akiratį jis praplečia.

Be to, yra renginių, į kuriuos atvažiuoja aplinkiniai, apie mus rašo. Mūsų miestelis ir iki šiol buvo tvarkingas ir švarus, bet šiais metais ypatingai jaučiasi, kaip pasitempėme, kad ne tik centrinės gatvės, bet ir aplinkinės tapo dar gražesnės“, – sakė Kurklių padalinio vadovė.
„Manau, kad Kurkliams tai yra teigiamas dalykas, bet – ir labai sunkus, nes tenka susidurti su daugybe nuomonių, daugybe problemų ir jų sprendimo būdų. Renginių šiais metais Kurkliuose nebus ženkliai daugiau, bet jie savo apimtimi ir kokybe bus didesni, stipresni, spalvingesni. Įsijungia Anykščių Menų centras, Anykščių biblioteka, Anykščių kultūros centras. Ateina ne vien vietiniai žmonės, matome iš kitur atvykusių, džiaugiasi ir prekybininkai“, – kalbėjo G. Steponėnienė.

Kaimo žmonės – grynuoliai

„Na o kalbant apie kultūrinį gyvenimą… Kaimai – tušti. Žmonių, kuriems esi reikalingas, pasidarė nedaug. Mokyklos nebėra ir tai labai pasijuto. Vaikai, kurie dar kažkur dalyvauja, išvažiuoja. Galbūt atsirado greito vartojimo kultūra. Ir aš gal nebemoku, nebesugebu pasiūlyti žmonėms, ko jiems reikia“, – svarstė G. Steponėnienė.
Paklausus, kokie, jos matymu, yra kurkliečiai, G. Steponėnienė sakė, jog „daugiau linkę ne kurti, o vartoti pateiktą produktą“.
„Yra bendruomenė, yra kultūros namai, vaikų darželis, kurie imasi iniciatyvos. O daugiau žmonės linkę pasinaudoti tuo, ką pateiki. Likęs jaunimas nelabai nori dalyvauti – tokių yra saujelė. Bet apie kaimo žmones apskritai galiu atsiliepti geriausiais žodžiais: šitiek sveiko proto ir sveiko tikrumo, kiek turi kaimo žmogus, kai nebijo pasakyti, ką sako – miestiečiams iki to toli. Kai man sako „ai, kaimiečiai…“, miestiečiams atsakau: jums elektrą išjunk ir pažiūrėsim, ką darysit. Lietuvą juk pakėlė išeiviai iš kaimo. Kaimo žmonės yra tikri grynuoliai“, – įsitikinusi mieste užaugusi, jau 23 metus kurkliete save laikanti ponia Giedrė.
„Pastebėjau, kad esame praradę pagrindinį ryšį – šeimos ryšį. Esame susvetimėję šeimose. Iškėlę interneto dievukus. Neretai vaikus formuoja internetas… Jei nėra stiprios šeimos, nebus stiprios valstybės. Žinomumas, pinigai yra iškelta virš visų vertybių“, – pastebėjimais dalijosi Kurklių padalinio vadovė, kurios dukra, šiuo metu gyvenimą kurianti Vokietijoje, visuomet buvo mamos ramstis, – ir dainavusi, grojusi, ir eiles sakiusi, ir renginius kartu vedusi.
Pasiteiravus apie ateities planus, G. Steponėnienė nusišypsojo: „Dabar studijuoju žolininko Juozo Vasiliausko knygas. Pensija ant nosies, sakiau, eisiu žoliauti! Pas mus ir pelkynai netoli, turime miškų, pievų, manau, užsiėmimas labai geras.“

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas