Anykštėne pedagogė, visuomenininkė Evelina Zablockienė sakė, kad žmonės, ją sutikę gatvėje, dėkoja už išsaugotus medžius.
Anykštėnė Evelina Zablockienė anykštėnams gerai pažįstama kaip medžių globėja, aktyvi visuomenininkė. Jos iniciatyva mieste išsaugotas ne vienas medis, atkreipiamas valdžios dėmesys į miestelėnų problemas.
Evelina sako, kad jai labai svarbu, kaip Anykščiai ir anykštėnai gyvuos ne tik rytoj, bet ir po daugelio metų, todėl ir kovojanti dėl mūsų miesto ir žmonių gerovės.
Moko būti sveikais
E. Zablockienė yra mokytoja, ji A. Vienuolio progimnazijoje mokė pradinukus, dirbo muzikos mokykloje, bet save vadina „širdies arboriste“.
„Nuo mažų dienų, kiek save atsimenu, jautriai žiūrėjau į visus augalus, gyvūnėlius – mačiau juose Dievo karalystės atspindžius, mačiau juose grožį, gyvenimą, jėgą. Aišku, buvo ir pamokymai iš senelių, iš tėvų, kad tai yra gražu, kad tuo reikia džiaugtis. Apie beržynėlį man buvo kalbama kaip apie pasaką, paslaptį. Augau gamtos apsupty, kai dar nebuvo melioracijos, buvo daug miškų, miškelių. Tai buvo taip gražu! Gulėdavau rugiuose, rinkdavau žemuoges, dviračiu lakstydavau. Tai mums, Lietuvai, duotas rojus. Paskui, kai praėjo melioracija… iki šiol verkiu. Visas miestas tuščias, šešėlių nėra“, – apie gimtąjį Rokiškį kalbėjo E. Zablockienė.
Ji pasakojo, kad vaikystėje iš aplinkinių girdėdavusi, jog bus veterinarė, tačiau nei šios srities, nei gamtos mokslų studijuoti nesirinko.
„Manau, kad mes galime pajausti kiekvieną augalą. Širdis kalba. Jei klausai širdies, pajausi, ar čia sodinti medį, ar kirsti šaką. Jei savyje šitą Dievo duotybę išlavinsime, tada kursime harmoniją. Jei matysime tik pinigus, padarysime tokią nedarną ir nešime mirtį… Mano mama mokytoja, tėtis – gydytojas. Todėl sakau, kad mokau būti sveikais. Aš skaitau mokslininkų knygas apie gamtą, nes mano seneliai man savo žinojimo jau neperdavė. O jie žinojo, senoliai žinojo viską apie medžius, žoles. Dabar viskas iš mūsų pavogta“, – apgailestavo pašnekovė.
E. Zablockienė pasakojo, jog ir dviem savo vaikams stengiasi perduoti meilę gamtai, medžiui, bet tikino, jog jie dažnai būna nesuprasti, nes bendraamžiams, klasės draugams atrodo, jog medis nėra grožis, pavėsis, o tiesiog kliuvinys, „šiukšlintojas“, kurio reikia atsikratyti…
„Patys nusipirkome sodybą, prie kurios daug brandžių medžių, yra net šimtamečių obelų. Viena alyvinė obelis buvo beveik nudžiuvusi, o aš ją vis apkabinu, meldžiuosi. Ir ji vienintelė sode išleido didžiausius, žaliausius lapus. Mokslas turi aparatus, kuriais girdi augalų garsus. Jei mes pajungtume savo širdį, suprastume, ką jie nori pasakyti“, – įsitikinusi E. Zablockienė.
Apie senelį rašė Juozas Baltušis
E. Zablockienė Anykščiuose gyvena per 30 metų ir teigė, jog šį miestą gyventi pasirinko neatsitiktinai.
„Pati užaugau Rokiškyje, seneliai – iš Kupiškio. Anykščiuose gyvena mano giminės, čia atvažiuodavau nuo mažų dienų ir visada sakydavau, kad Anykščiai – mano. Mano senelis kilęs nuo Anykščių, jis augo kartu su Juozu Baltušiu, jie buvo geri draugai. J. Baltušis rašė apie mano senelį, draugą Jonelį, savo knygoje „Su kuo valgyta druska“.
Vienas man iš vaikystės įstrigusių prisiminimų yra toks: atvažiavome į Anykščius, išlipome prie Baranausko aikštės, ėmiau kažką iš kišenės ir man iškrito ledų popierėlis. Mūsų atėjusi pasitikti pusseserė mane išbarė: „Kaip drįsti šiukšlinti mano miestą?!“ Man tai buvo taip jautru… Todėl bet koks dalykas Anykščiuose man yra šventas. Atsimenu, kai studijavau universitete, pasirinkau Anykščių rajone aprašyti vieną malūną ir mano dėstytoja labai apsidžiaugė, sakė, kad tai yra Lietuva, tai yra mes, taip reikia daryti! Mes turime labai gražių dalykų ir labai gaila, kad tai norima iškirsti, išrauti…“ – sakė E. Zablockienė. Ji teigė pastebėjusi, kad žmonės, pabuvę Anykščiuose, užsimano čia ir gyventi, įsigyti nekilnojamojo turto: „Vieną vasarį pas mus į svečius buvo atvažiavę vokiečiai, grįžę jie sakė, kad „pas jus taip gera! Nusprendėme nusipirkti čia sodybą“.
O ar skiriasi žmonės Anykščiuose ir Rokiškyje?
„Pažinojau gerai ir Kupiškio krašto žmones, kurie yra nuostabūs. Rokiškis – daug didesnis miestas, jo žmonių mąstymas – visai kitoks. Ir anykštėnai, tie, kuriuos pažinojau anksčiau, ir kuriuos dabar – skiriasi. Vietinių likę nebedaug, labai didelė kaita, labai skirtingi žmonės. Čia atvažiuoja mylintys gyvenimą žmonės, neretai dėkoja pandemijai, kad ištrūko iš miesto. Bet tuo pačius iš čia žmonės bėga, nes neišgyvena… Ne visi gabūs įkurti verslus… Trumpam atvažiavusiems čia labai „faina“, bet vietinė bendruomenė yra ignoruojama. Labai noriu, kad Anykščiai klestėtų, kad čia atvažiuotų žmonės gyventi, atvažiuotų iš užsienio.
Ne mano vienos, o ir anykštėnų nuomone, Anykščiuose nebėra asmenybių. Turiu svajonę, kad Anykščiuose atidarytų universiteto ar kolegijos filialą. Pas mus patalpų pilna. Esu kalbėjusi su dėstytojais, kurie sutinka. O kodėl ne? Miestai, kuriuose yra jaunimo, labai atgyja“, – svajonėmis dalijosi E. Zablockienė.
Valdžia turi atsigręžti į Dievą
E. Zablockienės iniciatyva Anykščiuose išsaugotas ne vienas medis – statant naująjį prekybos centrą „Maxima“, Evelinos dėka nenukirsti brandūs gluosniai, ji pirmoji pastebėjo, jog remontuojant šaligatvius, nukapojamos medžių šaknys, jiems nepaliekama pakankamai vietos.
„Sako, reikia iškirsti medžius, nes jie pavojingi, virsta… Bet aš sakau, kad jei tau bus lemta mirti nuo medžio, tai jei net bus vienas medis visoje planetoje, nuo jo ir mirsi, o jei nelemta, jis ant tavęs ir negrius. Mano bobutė visada sakydavo, kad į medį žaibas trenkia ir jis griūna ant nedoro žmogaus, ant bedievio, ir ji man pasakodavo vardais ir pavardėm, kada koks medis ant kurio žmogaus užgriuvo. Aš medžio nebijau. Net jei jis užgrius ant mano namo – vadinasi, taip turėjo būti“, – kad nuo likimo nepabėgsi, mano E. Zablockienė.
„Kada buvo išsaugoti trys gluosniai prie „Maximos“, žmonės prie manęs prieidavo su ašarom ir dideliu dėkingumu. Jie sakė, kad dabar tiki, jog galima susitarti su savivaldybe. Iš kai kurių girdėjau ir tai, jog gluosnius reikia kirsti, kad tai – blogas medis. Bet dėkingumo sulaukiu kur kas daugiau. Net esu girdėjusi, kad tai – vienintelė Lietuvoje „Maxima“, prie kurios auga brandūs medžiai. O jauni klevukai visi nudžiuvo… – kalbėjo anykštėnė. – Viskas yra daroma principu „po manęs nors ir tvanas“. Medžius sodina į sutrombuotą žvyrą, atseit pritvirtina ir viskas. Toks požiūris, koks yra į medį, žolę, paukštelį ar žvėrelį, yra ir į žmogų, į patį save. Viskas prasideda nuo paties. Aš niekad neišdrįsčiau taip pasodinti medžio ir man niekas neįrodys, kad tai yra gerai. Kada prie „Norfos“ medžių šaknis pjovė su benzopjūklais, kai dėjo naujas trinkeles…“
Iš pradžių, pasak Evelinos, būdavo įvairiausių reakcijų į jos iniciatyvas, o „Anykštai“ pasidalijus žinutėmis, kad E. Zablockienė kviečia atsigręžti į naikinamus medžius, atsirasdavo ir pašaipių komentarų. Ant piktų komentatorių pašnekovė teigia nepykstanti, atvirkščiai – džiaugiasi, kad žmonės reaguoja ir yra įsitikinusi, kad ir piktieji komentatoriai vieną dieną supras, kas mūsų miestui, mūsų šaliai yra svarbu.
„O valdžia turi atsigręžti į Dievą, į save. Kai taip atsitiks, žmogus pradės gyventi visai kitaip“, – kalbėjo anykštėnė.
Feisbuke E. Zablockienė sukūrė grupę „Anykščių medžiai“, kurioje tiek anykštėnai, tiek gamtai neabejingi žmonės dalijasi informacija apie medžius.
„Labai džiaugiuosi, kad likimas mus suvedė su labai aukšto lygio arboristu Algiu Daveniu. Jis dalijasi mokomąja medžiaga, kurią aš keliu ir labai tikiuosi, kad šia medžiaga pasinaudos, kada subręs darnai ir harmonijai, savivaldybės darbuotojai. Kad šią medžiagą jie pritaikys Anykščiams. Ne trinkelių kurortui, bet sielos kurortui. Kad tai būtų kurortas ir gamtai, ir mums, žmonėms“, – sakė E. Zablockienė.
Prekybos centras nėra kultūros centras
Pašnekovės paklausus, ar gali ir vienas lauke būti karys, nes, atrodytų, ji viena deda pastangas, kad Anykščiai žaliuotų, E. Zablockienė sakė, kad taip, tačiau pridūrė, jog šiame lauke ji – ne viena.
„Aš nekovoju viena, mūsų yra daug, tik aš gal aršiau pasisakau. Mano vyras, be abejo, mane palaiko. Visa šeima kartu sodiname medžius. Žmogus gimsta su savo misija. Aš sau pažadu, kad nebeisiu, nebedarysiu, bet negaliu. Matyt, man taip Dievo duota, kad Anykščiuose turiu padėti padaryti kažką gero, gražaus. Man labai svarbu, kaip atrodys šitas miestas, rajonas po 20–30 metų. Tačiau aš nesu viena, turiu labai daug bendraminčių iš visos Lietuvos.
Vieni žmonės eina ir eis į susinaikinimą, kiti, kuriems Dievas atvėrė akis, jie eis, saugos, puoselės ir gyvens. Viskas yra požiūris. Pas mus, Lietuvoje, yra du požiūriai į medžius: pinigai ir „bijau“, – kalbėjo Evelina.
„Man Anykščiuose rūpi ne tik medžiai, bet ir žmonių darbo vietos. Manau, kad neteisinga iš prekybos centro daryti kultūros centrą, o iš kultūros – prekybos. Turiu omenyje Kalvelių namus, iš kurių daro prekybos centrą. Ir turgų, iš kurio daro kultūros centrą. Tai – absurdas. Tai yra sąmoningas darbo vietų, bendravimo, socializacijos vietos naikinimas.
Man patinka, kai kiti miestai daro projektų pristatymus, susitikimus su visuomene. Tuo tarpu pas mus net mikrofonai išjungiami, viskas vyksta slapta. Nueidavau į savivaldybę su vienu klausimu, o išeidavau su begalybe, be jėgų ir pasimetusi, kokie Lietuvos įstatymai…
Aš manau, kad savivaldybė turėtų man padėkoti už mano žygius, pramintus kelius, nes Anykščiams nuo to bus tik geriau. Gyvenimas yra svarbiau, brangiau, o medis neužaugs, kaip pinigai“, – įsitikinusi visuomenininkė Evelina.
Baisisi Tarybos narių neatsakingumu
E. Zablockienės paklausus, ar yra Lietuvoje tokia vieta, kuri yra pavyzdys, kalbant apie žaliąjį rūbą, ji teigė, kad tokia vieta ilgą laiką buvo Anykščiai.
„Mes nusipirkome namus pačiam žaliausiam kampely, kur augo medžiai, kur įvažiuodavai kaip į tunelį, kur buvo paslaptis… Kurortui tokių vietų, pasirodo, nereikia. Kurorte statomi prekybos centrai, statybinių prekių parduotuvės… Jei vietinė bendruomenė yra nesvarbu, tada su visais elgiamasi vienodai. Pavyzdžiui, vidury parko iškastas 300 metrų mineralinio vandens šulinys, biuvetė, pusė milijono… Iš ministerijos man pasakė, kad Anykščių kurortui mineralinio vandens gręžinio nereikia. Kas atsakys? – klausė E. Zablockienė. – Tarybos nariams iš savo pusės reiškiu griežtą papeikimą. Nes į projektų pristatymus nesigilinama. Jie neša atsakomybę už mūsų miesto gerovę, ateitį, bet į jokį projektą nesigilina – vieningai balsuoja paspausdami tą patį mygtuką. Sakau: atsibuskite ir neškite atsakomybę, nedrįskite savo rankomis naikinti savo krašto. Man eiti į Tarybą? Ne. Nes ten yra politika, o politika man nepatinka. Man patinka gyvenimas.“
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
