Burbiškio kaimo bendruomenės kultūros renginių iniciatorės ir organizatorės Daiva Diržienė ir Fortūna Rukšienė prie restauruoto kultūros namų pastato.
Burbiškis įsikūręs ypatingai geroje ir gražioje vietoje vos už 7 kilometrų nuo Anykščių, Utenos kryptimi. Netoliese – Rubikių ežeras, iš kurio ištekanti Anykšta sruvena per kaimą, apriečia dvarą ir baigia nuplauti malūno užtvankos liekanas. Kaimo pradžia, siekianti 1690 – uosius metus, vėlesniais amžiais ir iki šiol neatsiejama nuo Burbiškio dvaro, kuris po restauracijos nušvito pirmykščiu grožiu. Pasak Anykščių seniūnijos seniūno Eugenijaus Pajarsko, kaime gyvenamąją vietą deklaruoja 271 gyventojas. Kaimas patogioje strateginėje vietoje, burbiškiečiai dirba Anykščiuose, Burbiškio agroserviso kooperatyve, lentpjūvėje ar net važinėja dirbti į Uteną.
Painiava dėl kaimo teritorijos
Burbiškio agroserviso kooperatyvo, kurio gamybiniai pastatai yra kaime, valdybos pirmininkas Alvydas Diečkus, paklaustas apie Burbiškio kaimo ribas, gerokai sutriko. Pasak jo, vienoje Anykštos pusėje turėtų būti Pagraužių kaimas ir tik toje, kur dvaras, Burbiškis. Deja, kelio rodyklės, o ir menamoje Pagraužių kaimo teritorijoje esantys kultūros namai, biblioteka ženklinami Burbiškio kaimo pavadinimu. Pakalbinti gyventojai teigė esantys burbiškiečiais, na – nebent žemes turintys Pagraužių kaimo teritorijoje. Kad kaimų teritorijos gerokai sumaišytos, neneigė ir seniūnas E. Pajarskas, patikinęs, kad dabar kaip tik vyksta gyventojų apklausos ir kaimų teritorijos bus patikslintos. Tikėtina, Burbiškis galutinai pasisavins ne tik kolūkmečiu išsistačiusią gyvenvietės dalį Pagraužių kaime, bet jam atiteks ir dalis abipus kelio Rubikių link esančios Rubikių kaimo gyvenvietės dalis.
Išvyko padirbėti į Angliją
Bene daugiausia apie Burbiškį galėtų pasakoti šio kaimo šviesuolė, kraštotyrininkė, kelių knygų apie Burbiškį ir Rubikių ežerą autorė, sukaupusi galybę šio krašto kultūrinę ir istorinę atmintį liudijančių muziejinių eksponatų, nuotraukų, garsėjanti kaip žolininkė ir aukštaitiškų blynų kepėja Irena Adomonienė. Beje, prieš keletą metų ji važinėjo dirbti į Burbiškio dvarą, esantį Radviliškio rajone ir garsėjantį tulpių šventėmis. Deja, I Adomonienė išvykusi padirbėti į Angliją, o mane pasitikęs jos vyras Simonas, kilimo iš kaimyninio Bičionių kaimo, tikino, kad jam labai gera gyventi Burbiškyje, namuose, kuriuos pats ir statė dar dirbdamas kolūkio statybininkų brigadoje. Daug namų jie pastatė, tačiau kai kurių likimas liūdnas. Kad ir kitoje gatvės pusėje apleisto buvusios valgyklos ir parduotuvės pastato, kurį nusipirkęs Vilniuje gyvenantis savininkas nieko nedaro. Statybų sezono metu S. Adomonis dirbti važinėja į Vilnių.
Į šokius atvažiuoja jaunimo
iš Anykščių
Pravėrus restauruoto, kolūkmečiu statyto, Anykščių kultūros centro Burbiškio skyriaus, bendruomenės centro ir bibliotekos duris, pasitiko bibliotekininkė, beveik aštuonis metus Burbiškio kaimo bendruomenei vadovavusi, Fortūna Rukšienė. Moteris suskubo parodyti eksponuojamą bendruomenės narių Vilmos Šaipūnienės ir Audronės Šemetienės rankdarbių parodą (plačiau – www.aukstaitiskas-paveldas.lt) ir nusivedė pas renginių organizatorę Daivą Diržienę. Pasak F. Rukšienės, biblioteka turi apie 200 skaitytojų, kurių padaugėja vasaromis, kai suvažiuoja poilsiautojai ir studentai, ir pasidžiaugė, kad šildomose kultūros skyriaus patalpose vyksta renginiai, šokiai jaunimui. „Į šokius jaunimas net iš Anykščių atvažiuoja – pastebėjo D. Diržienė, pridūrusi, kad šokiai praeina taikiai, muštynių ji neprisimenanti. – Turime etnografinį ansamblį, garsėjančias romansų atlikėjas. Renginiais pažymime valstybines šventes, o garsiausia, masiškiausia būna Žolinė, kuri sutampa su atlaidais bažnyčioje ir pradėta švęsti gal prieš 70 metų“.
Dabartinės Burbiškio kaimo bendruomenės vadovės Ritos Titenienės susitikti nepavyko, užvakar ji buvo darbe Anykščių ligoninėje.
Džiaugiasi atlėkę gyventi
į Burbiškį
Ne iš karto ryžausi belsti į grėsmingu užrašu „Atsargiai, saugo piktas šuo“ paženklintas ,pačios kraštinės senojo kaimo dalies, išvaizdaus namo duris. Jas pravėrė šeimininkas Alfonsas Martinonis. Tarp kojų šmurkštelėjo visai nepiktas kiemsargio dydžio šuo. Pasirodo, šis užrašas atgraso kartais į kaimą atklystančius čigonus, įvairius prekeivius ar svetimo gero besigviešiančius vagišius. Tačiau užrašas ne be pagrindo, troboje dažnai būna ir tikrasis sargas – Martinonių sūnaus, lentpjūvėje dirbančio Edmundo numylėtinis, veršelio dydžio Marcas.
Garbaus amžiaus Anykščiuose gyvenusius, statybininkais dirbusius Alfonsą ir Gražiną Martinonius į Burbiškį atvijo didelės šildymo kainos Anykščių daugiabutyje. Jie nusipirko apleistą trobelę kaimo pakraštyje ir išgražino iki jaukaus, gyventi patogaus namo. Moteris dar kelis metus į darbą Anykščiuose važinėjo dviračiu. Pasak jos, kaime gyvent galima, tačiau reikia netingėti ir daug dirbti. A. ir G. Martinoniai laiko keletą karvių, užsiaugina kiaulę, patys prisiruošia malkų, kiek išgali, patys remontuoja namą, tvarko sodybą. Jie piktinosi tinginiais ir pijokais, kurie gyvena iš pašalpų. „Kai pradėjo jiems tas pašalpas mokėti, net menkiausiam darbeliui jų nenusamdysi“ – pastebėjo G. Martinonienė.
Beje, šalia A. ir G. Martinonių gyvena nemažai kaimo senbuvių, kurių dažnoje troboje vos po vieną belikę: Vincutė ir Povilas Trofimovai, Marytė Stasiūnienė, Birutė Inčirauskienė ir prieš keletą metų „Anykštos“ aprašytas Arūnas Vitkūnas, kuris, kad gautų pašalpas, pats sau kirviu susižalojo ranką…
