Čekonių kaimo kasdienybė

Šiandien Čekonių kaimą, esantį Debeikių seniūnijoje, savo namais laiko 137 gyventojai. Keli ilgaamžiai dar prisimena senąjį kaimą, čia vykusias gegužines, laikus, kai kaimo keliukais į mokyklą traukė vaikai. Dabar nebelikę mokyklos, o ir senąjį kaimą mena tik nešienautose pievose stūksantis apleistas klojimas bei troba.
Jeigu ne per kaimą vedantis kelias į Uteną, kurį vairuotojai pamėgę kur kas labiau nei vingiuotąjį Biržinės kelią, judesio kaime būtų kur kas mažiau.

Čekonių pavadinimo
kilmė – lenkiška

Kaimo senoliai mielai dalijasi prisiminimais apie prabėgusias jaunystės dienas, rūpesčius ir džiaugsmus, tikina, kad amželį užbaigti norėtų tik čia, kur kiekvienas kampas savas, kur trobos slenkstyje įmintos jau išėjusiųjų pėdos, o dabar jį mindo grįžtantys vaikai ir anūkai.
Tik niekas nebeprisimena legendos, o gal tikro nutikimo, kaip kaimas gavo tokį pavadinimą. Rašytiniuose šaltiniuose pasakojama, kad senesnis šio kaimo pavadinimas buvo Vidugiriai, mat anuomet kaimą iš visų pusių supo tankūs miškai. Vėliau šio kaimo gyventojai ėjo baudžiavą Aknystų, Ramuldavos dvaruose. Atjojęs prievaizdas baudžiauninkus kalbindavęs lenkiškai – „Co chlopy čehali?“ („Ko, vyrai, laukiate?“). Baudžiauninkai nemokėję lenkiškai, tai tas prievaizdo „čehali“ jiems skambėdavo kaip „čekani“. Nuo to ir likęs kaimo pavadinimas – Čekonys.

Senojoje mokykloje liko
gyventi mokytoja

Ar darbo diena, ar savaitgalis gyvenimas kaime teka įprasta vaga – turintys sveikatos triūsia aplink namus ar daržuose, mažiau pajėgūs dienas leidžia ant suolelių prie namų. Važiuodama matau į kalniuką sunkiai kopiančią močiutę. Sustoju, įsikalbam, sako, kad pas karvytę buvusi, retai benueinanti, kartu gyvenanti dukra gyvulėliu rūpinasi. Nors namą ir pievą skiria tik kelias, močiutei šis atstumas jau sunkiai beįveikiamas. Susipažįstam – buvusi pradinių klasių mokytoja, jau daugiau nei pusę amžiaus Čekonyse gyvenanti Vitalija Cecilija Tamulevičienė skaičiuoja 86 metus.
„Esu kilusi iš Butėnų kaimo (Svėdasų seniūnija – aut.past.). Užaugau didelėje šešių vaikų šeimoje, tėtis taip pat buvo mokytojas, mama rūpinosi namais. Išsilavinimas mūsų šeimoje buvo itin vertinamas, visi baigėm mokslus. Viena sesuo dirbo lietuvių kalbos mokytoja, kita – odontologe, dar viena tapo chemike, broliai baigė inžineriją. Sunku buvo mokytis, iš Butėnų būdavo septynis kilometrus iki Svėdasų eidavom, o dar tiek pat atgal. Žiemą sunkiai išbrisdavom, niekas kelių juk nevalydavo. Teko butą Svėdasuose samdytis. Baigusi mokyklą Svėdasuose, išvažiavau mokytis į Panevėžį. Nelabai norėjau būti mokytoja, labiau medicina traukė. Tačiau nebuvo kitokių galimybių. Nors kol kaime nebuvo seselės, vaistus leisdavau aš. Gulėdama ligoninėje paprašiau ten dirbusios seselės, kad parodytų, kaip suleisti vaistus, taip ir išmokau. Bet ir su vaikais dirbti man visai patiko. Kartais ir dabar būna – užsimerkiu ir mintyse tokią puikią pamoką pravedu, matau vaikus, jų akis… Daug išleidau vaikų, juk dirbau keturiasdešimt metų… kai kurie ir dabar susitikę Svėdasuose kermošiuje bučiuoja ranką, daugelio net neatpažįstu…“ – pasakoja buvusi mokytoja.
V. C. Tamulevičienė ir dabar gyvena buvusios mokyklos pastate. Kartu su ja įsikūrusi ir Kurklių Stepono Kairio pagrindinėje mokykloje muzikos mokytoja dirbanti dukra Aistė Bernotienė. Širdį senolei džiugina trys anūkai, proanūkis. Apie vaikus pašnekovė galinti pasakoti labai ilgai. Sako buvusi labai iniciatyvi mokytoja, nebuvo tais laikais slidžių, tai pasidarė patys: „Jaunutė buvau, tai su vaikais ir sportuodavau, karstydavausi, per pertraukas visi kartu lauke žaisdavom. Tačiau griežta buvau, per pamokas ir balsą pakeldavau“.

Namus rado beglobiai vaikai

Prieš dvidešimt metų Anapilin iškeliavo V. C. Tamulevičienės vyras Povilas, iš sielvarto moteriai labai sveikata sušlubavo. „Labai gražiai sugyvenom. Tokį vyrą nežinau ar kas turi… Būdavo sugalvojam važiuoti pas seserį, man suknutė išlyginta; namuose irgi labai daug padėdavo: ir langus išvalydavo, ir prie gyvulių padėdavo. Labai darbštus buvo“, – prisimena moteris.
Tamulevičių šeimoje ir širdyje vietą rado ir svetimi vaikai. Jie globojo mergaitę ir berniuką iš Aulelių vaikų namų. „Pradžioj globojom tik mergaitę, kuri atvažiuodavo pabendrauti su mūsų dukra. Kartą per Velykas skambina direktorius, kad vienas berniukas liko, kurio niekas šventėm nepaėmė. Vyras sutiko, sako, kad užteks maisto visiems. Taip ir paėmėm. Abu užaugo, aišku, buvo visokių problemų, bet buvo ir gražių dalykų“, – apie užaugintus vaikus pasakoja V. C. Tamulevičienė.

Kaime trūksta parduotuvės

Močiutė siūlo užsukti į sodybą, esančią prie Čekonių kapelių. Pasak jos, ten gyvena tvarkinga, graži šeima: „Nedaug kaime tokių šeimų belikę…“ Prieš tai dar sustojam pakalbinti pakelėje daržus ravinčią moterį. Pasirodo, ne tik daržu rūpinasi, bet ir nemažą plotą juodųjų serbentų augina. Sako, jog šiemet serbentų bus labai mažai – permainingi orai sutrukdė megztis uogų kekėms…
Atvažiuojam į kaimo senbuvės rekomenduotą sodybą. Kieme pasitinka prieš penketą metų iš Anykščių į tėvų namus persikėlusi moteris bei šešiametė jos dukra Deira. Kieme amsi du šunys, bėgioja gal penketas katinų. Čekoniškė sako, kad kaime gyventi gera, tik va mergaitę į mokyklą reikia kasdien vežioti. Geltonasis autobusiukas neveža, nes šio kaimo vaikai turėtų eiti į Debeikių pagrindinę mokyklą. „Debeikių mokykloje paruošiamoje klasėje gal tik penki vaikai tesimoko, o mieste jų kur kas daugiau, be to, įvairių būrelių yra“, – kodėl pasirinko mokyklą mieste, pasakoja moteris.
Pasak moters, vienintelis dalykas, ko trūksta kaime, parduotuvė. Atvažiuoja mobili parduotuvė, tačiau prekių pasirinkimas menkas, o ir kaina kur kas didesnė.
Šnekučiuojantis į kiemą išbėga Deira parodyti savo piešinio – nupiešė save ir draugę Rugilę. Mergaitė pasakoja, kad jau dabar esanti dailininkė, o ir užaugusi ja bus. Išlydėdama ne tik mojuoja rankute, bet ir apsikabina – užtenka dešimties minučių ir jau tampame draugėmis…

Ūkininkauja moderniai

Užsukam ir į visai netoli kelio Anykščiai – Rokiškis esančią Linos ir Nerijaus Bieliūnų sodybą. Nors kaime jie gyvena jau aštuoniolika metų, vietiniai juos vis tiek atėjūnais vadinantys. Kieme sutikta L. Bieliūnienė pasakoja, kad pradžioj turimas ūkis buvo lyg sportas, o dabar jau tapo ir pragyvenimo šaltiniu. Augalininkyste užsiimanti šeima kurį laiką augino ir daugiau nei šimtą paršelių, tačiau Lietuvoje prasidėjus kiaulių marui ir dėl to sugriežtėjus jų auginimo sąlygoms, kol kas šios veiklos šeima atsisakė.
Du sūnus auginanti šeima sako, kad gyvenimas kaime yra toks, kokį susikuri pats. Jie randa laiko nuvažiuoti ir į spektaklius, koncertus, keliauja po užsienį. Vyresnėlis sūnus Arnoldas šiemet baigia Anykščių J. Biliūno gimnaziją, tačiau kol kas neplanuoja sekti tėvų pėdomis ir likti kaime. Pasak mamos, norėtų jis eiti į savanorius.
Paklausta, ar įmanoma pragyventi iš ūkio, L. Bieliūnienė sako, jog viskas įmanoma, nors visada noris ir daugiau, ir geriau. „Turim panašia veikla užsiimančius draugus Suomijoje, tai matome jų pavyzdį, matom, ko galėtumėm siekti. Plėstumėm veiklą, tačiau čia, Čekonyse, trūksta žemės, o nuomotis ją kažkur kitoje seniūnijoje nelabai verta.
Ūkyje dirba patys Bieliūnai, papildomos darbo jėgos nesamdo. Tačiau jų kieme stovi moderni žemės ūkio technika, kuri, pasak moters, garantuoja ne tik našesnį darbą, bet ir užtikrina komfortą dirbant.
Bieliūnai juokauja, kad juos galima laikyti ir čekoniškiais, ir Ramuldavos kaimo gyventojais – mat gyvena šių dviejų kaimų sandūroje. Tad kitą kartą, kai lankysimės Ramuldavoje, siūlo vėl pas juos užsukti, patikina, kad atstovaus ir Ramuldavos kaimui.

Čekonys –
Onos Sedelskytės gimtinė

Čekoniškiai turi ir savo įžymybę – tai muziejininkė ir literatė Ona Sedelskytė (1923-1970). Jos sodybos vietą dabar žymi tik akmuo, o pati muziejininkė ilsisi senosiose Čekonių kapinėse. Debeikių vidurinės mokyklos mokytojas Vytautas Balčiūnas 1987 m. sudarė O. Sedelskytės bibliografiją, rankraštis saugomas A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialiniame muziejuje.
Apie 1910 m. Čekonių kapinės buvo aptvertos akmenine tvora, apie 1936 m. dvigubai padidintas jų plotas bei sumūryti nauji vartai. Meniškas metalines varčias nukalė kaimo kalvis Povilas Skadas. Kapinių centre yra medinė, stačiakampio formos koplyčia su kryžiumi viršuje.
Prieš keletą metų Čekonių kapinės buvo dar kartą praplėstos.