Tikriausias Žaliosios kaimo patriarchas Stasys Šlepikas...
Žali miškai, kadaise buvusi žaliomis durimis smuklė, žaliuoju vadintas tiltas per Šventąją, kryžkelė, geras malūnas, patogi vieta prekybai ir pramogoms, vieta patriotiškumui ir tėvynės meilei skleisti. Tarpukariu Žaliojoje (Svėdasų sen.) veikė ir išsilaikė kelios krautuvėlės, pašto agentūra, o pokariu – mokykla, apylinkės centras, ambulatorija.
Žaliojoje 1923 m. suskaičiuota 11 kiemų su 52 gyventojais, prieš dešimtmetį gyveno 12, o dabar vos 4 žmonės telikę. Dabar Žalioji yra turizmo ir pramogų (jos siūlomos abiejuose upės krantuose) centras, kuriame yra tautos siekį gyventi laisvėje įprasminantis Nepriklausomybės paminklas iš 1928-ųjų.
Pasaulio naujienos – į malūną
ir karčemą
Pirmasis tiltas per Šventąją Žaliojoje buvo pastatytas dar XIX amžiuje pono Jaugelio, kuris buvo valdė Jononių dvarą.
Tai buvo ir ekonominis, ir kultūrinis postūmis, reikalingas darbas. Dažnai labai ištvinstančios ir ledų kaustomos upės krantus jungiantį tiltą administravo žydas, renkantis mokesčius. Taupieji šiltamečiu ieškodavo artimiausios brastos ir taip kelias vertingas kapeikas sutaupydavo. Žaliosios Smuklė buvusi jauki ir viliojanti… Pastatas didelis, erdvus, iš labai gerų eglinių rąstų, smiltynų tarpumiškių faktorija ties kryžkele, kurioje susibėga keliai nuo Vyžuonų, Užpalių, Anykščių, Debeikių, Svėdasų…
Malūnas užsiliko ilgėliau negu užeiga, buvo tiems laikams modernus ir galingas, matyt, pirmasis ant Šventosios vidurupio srovės pastatytas. Ne tik puikius miltus čia malė, kruopas gamindavo, bet dar ir vėlė milus bei pjovė lentas. O malūnininko namai buvo azartinių žaidimų mėgėjų pamėgta vieta. Mat Juozapas Rimkus neblogai kortuodavo ir beveik visuomet išlošdavo, taip ne tik malonumą, bet ir pinigų pelnydamas. Čia susitelkdavo ne tik iš lūpų šį lūpas perduodamos naujienos, bet ir spausdintos pasaulio žinios – mat pašto agentūroje apylinkės sodiečiai apsiimdavo savo prenumeruojamus laikraščius bei žurnalus.
Lietuvos Nepriklausomybės
paminklas ištvėrė sovietmetį
Juozapas Rimkus malūną nupirko. Pasakojama, kad iš Balio Karvelio, iš turtą paveldėjusio jaunuolio, kuriam tereikėjo pinigų, kad galėtų sklandymo mokykloje tobulėti. Rimkus gi ir žemes savo – visą Šaltinių valdą, čia prie pat Žaliosios į patį kamputį atsikėlė ir sodybą prie pat upės pasistatė. Tad palengva visi tiesiog primiršo, kad čia buvo Šaltiniai, ne Žalioji
J. Rimkus vertėsi puikiai, mat gerai tvarkėsi ne tik malūne, bet ir vis didėjančiose žemės valdose. Sūnus į mokslus leido – Jurgį išmokė girininku, Kazimierą – inžinieriumi, kuris tarpukariu buvo Lietuvos vandens kelių direktoriumi, vadovavo Turniškių hidroelektrinės ant Neries statyboms, o po Antrojo pasaulinio karo atsidūręs Amerikoje statė didžiulius tiltus, kaip kad Delavaro Memorialo.
Senasis J. Rimkus savo ūkį trečiajam sūnui Juozapui pavedęs, pats betono konstrukcijomis ir statybomis užsiėmė. Taip ir iškilo paminklas Lietuvos nepriklausomybei. Tvirtai sukrėstas. Trijų aukštų klasikinės koplyčios forma, nišos, kuriose įtaisė iš kažkokios senos bažnyčios, lyg iš Jononių, gautas medžio skulptūras. Nukryžiuotojo ir Šv. Petro, tarsi suvokdamas didžią tiesą, kad tik Dievas tokioms mažoms tautoms kaip lietuvių dovanoja laisvės dešimtmečius ir laimę gyventi savoje valstybėje.
Kaimo architektas sumūrijo iki šių dienų neišlikusių gretimo Šventupio kaimo vartų arką, o tėviškės Šaltinių kaimo kapinaites ne tik apjuosė betono tvora su arkiniais vartais, bet ir koplytėlę pastatė, rūsiuose sau ir giminei kapavietes pasiruošė. Deja, sovietams užgrobus Lietuvą garbingas senolis buvo išgabentas į Sibirą, greitai mirė, ir tenai šaltuose tyruose jo kaulai amžiams dūlėti pasiliko.
Komunistams tereikėjo nuplėšti nuo paminklo mūsų valstybės herbą, užrašą, bylojantį, kad šis koplytstulpis yra pašvęstas Lietuvos nepriklausomybei, ir statinys tarsi nebekliuvo.. Skulptūros prieš pat atgimimą buvo išgabentos į Rumšiškių liaudies buities muziejų. Kuomet Lietuva jau užtikrintai artėjo prie nepriklausomybės aušros, kuomet pirmą kartą be jokių trukdymų šventėme Vasario 16-ąją, rūpinantis rajono valdžiai skulptūras susigrąžino, Jonas Tvardauskas padarė jų kopijas, kurios vėl papuošė koplytėles.
Rimkai pargrįžo…
Pokariu įsikūrusi Žaliosios mokykla susikraustė į Rimkų namus. Pirmiausia pradinė, gausiai vaikų į ją susirinkdavo, o vėliau išaugo į aštuonmetę, dar ir Jurgio Rimkaus namus užėmė. Dar vėliau, kai ten priestatą iš baltų plytų sumūrijo, viskas tilpdavo šiame name. Net iki 140-ies smagių pašvenčių vaikučių subėgdavo kiekvieną rytą, mokėsi, lavinosi, auklėjami ir šviečiami tuomet vyravusių idėjų dvasioje buvo. Sportavo, žaidė, išdykavo, po to į platesnį pasaulį išeidavo.
Staiga pasikeitęs pasaulis, kuriame neliko vietos nei gausioms kaimo vaikų kartoms, nei kaimo mokykloms, gyvenimas pasidarė ir laisvas, bet kartu ir proziškas, ir dažnai varginančiai neįdomus.
Rimkai vėl pargrįžo. Vėl vasaroja, vėl čia jau kelinta karta Šventosios pakrančių dvasia mėgaujasi.
„Romuvos parkas“ atsigauna
Nūnai yra kaime kaimo turizmo bei pramogų sodyba „Romuvos parkas“, dabar „Lašų duonos“ savininkams priklausanti. Prie pat tilto gyvena nedidukė liekna ir vikri moteriškė Vida Tamulevičienė.
Visai šalia minėtojo nepriklausomybės baltastulpio gyvena nuo seno Stasys Šlepikas. Visai plačiai apylinkei pažįstamas žmogus, daug metų buvęs kino operatoriumi. Važinėdavęs po kaimų kultūros namus ir rodęs kiną, filmus apie karą, apie meilę… Vaikai suaugę išlakiojo, jis našlavęs, kol pasikvietęs draugėn gyventi Laimą Miškinienę. Ši iš Jononių kilusi skardžiabalsė jau daug metų gyvena Žaliojoje. Istoriškiausia asmenybė – Marytė Šablevičienė. Į devintą dešimtį smagiai įsiritusi moteriškė, dirbo geografijos mokytoja, buvo aštuonmetės mokyklos labai valdinga direktore. Metodika buvo pagrįsta griežtumu, kuris, kaip dabar pagalvoju, labai tiko mums. Pipirų mums gerai kliūdavo, juk ir žodžiais vanodavo, ir į kampą statydavo, ir iš pamokų lauk varydavo, ir tėvus atsivesti liepdavo, tik į kailį nekrėsdavo. Nelengva būdavo įprasti prie Svėdasų vidurinėje vyravusio „švelnaus klimato“.
