Lietuvos nacionalinis dramos teatras spalio 5 d. pristatys pirmąją šio sezono premjerą – „Durys“. Ji įvyks Anykščių kultūros centre, vėliau bus vaidinama Kaune, Vilniuje, Osle.
Spektaklio koncepcijos ir dramaturgijos autorius, režisierius, choreografas ir garso dizaineris – garsus norvegų menininkas Jo Strømgrenas, dailininkė – Goda Palekaitė, šviesos dailininkas – Vilius Vilutis, atlikėjai – Diana Anevičiūtė, Žygimantė Jakštaitė, Augustė Pociūtė, Rytis Saladžius, Rasa Samuolytė, Mantas Stabačinskas, Ugnė Šiaučiūnaitė ir Rimantė Valiukaitė.
Apie spektaklį ir jo pagrindinį kūrėją Jo Strømgreną mintimis dalinasi aktoriai.
Rytis Saladžius: Labai malonu, kad pastaraisiais metais atsiranda vis daugiau galimybių dirbti su vienais iš stipriausių režisierių, – pernai su Łukaszu Twarkowski, kuris pastatė „Lokį“, dabar – su Jo Strømgrenu repetuojame „Duris“. Skirtumas didžiulis. Abiem atvejais – unikalus patyrimas dėl to, kad vienam ar kitam režisieriui kalbant, iš karto nepagauni minties vingių, nes viskas kiek kitaip, ne taip, kaip tu galvoji. Jis pats pasakojo, kad jo režisūrinis principas – kaleidoskopinis. Sujuda stikliukai ir keičiasi mozaika, keičiasi vaizdas. Ir iš tikrųjų, tie vaizdai dažnai prieštarauja vienas kitam, arba nutinka tokių dalykų, kada priešingos kompozicijos, skirtingi planai, arba jų trūkinėjimas, netikėta kito veiksmo pradžia laužo bet kokius stereotipus. Mums, aktoriams, tame dalyvauti – labai įdomu.
Atrodytų, kad kartais tu kaip kūrėjas gali kažką padaryti, pabandyti pratęsti tą mintį, o iš tikrųjų tos minties jau nereikia pratęsti, nes ji jau turi būti nulaužta. Tuomet reikia galvoti, kaip tokias mintis „atlaužyti“. Kaip neseniai sukurtas mizanscenas versti kažkuo kitu. Tame yra visas judėjimas ir smagumas.
Jūs šokate ir nešokate.
Tai vis dėlto daugiau teatras, o ne šokis. Jo Strømgrenas labai jautrus ir pagavus visokiems niuansams, milimetriniams dalykams. Čia ir šokis yra milimetrinis.
Tad apie ką jūs kuriate spektaklį?
Apie šiapus ir anapus, – ten, kur mūsų nėra, ten, kur mes esame.
Diana Anevičiūtė: Kartais žiūrovai klausia dailininko, kas jo kūrinyje pavaizduota. Bet mums nesinori išgirsti atsakymo, nes jis sustabdys vaizduotę.
Strømgrenas žaidžia su asociacijomis, ir tai neįprasta. Suglamžytas popieriaus lapas, – ką jis reiškia? Traukinio garsas – kokios jo prasmės? Vyresnei kartai gal tai primins tremtį, o jaunimui simbolizuos naujo gyvenimo pradžią.
Strømgrenui svarbi muzika, nuotaikų kaita, netikėtumo atsiradimas, kūno kalba. Jei bandysi rasti kokį loginį paaiškinimą, bus sunku. Negaliu pasakyti, apie ką spektaklis, – mes tik plaukiame vaizduotės upe.
Rasa Samuolytė: Spektakliui Strømgrenas gali pasiūlyti tiek daug raiškos, kad kartais būna įdomu žiūrėti, iš kokio fantazijos maišo jis ten viską traukia. Jam labai įdomios visos ir visokios detalės. Jis gali iš popieriaus gniužulėlio sukurti visą istoriją. Labai įdomu žiūrėti, kaip repeticijų metu jam gimsta idėjos. Jis ateina gerai pasiruošęs, kažkokių origami prilankstęs per vienintelę laisvą savaitės dieną ir tada pasakoja. Mums tuomet įdomu stebėti, kuo virs tas kūrybinis procesas. Jis – tarytum vitražo dėliotojas, labai jaučia spalvas, santykius. Jis labai muzikalus. Vyksta keistas procesas: kaip jis pats sako, skečus „užmetinėja“. Šie skečai – tai būsimos scenos griaučiai. Jis juos „užmetinėja“ lengva ranka, todėl labai įdomu, koks rezultatas bus, koks gausis vitražas, nes tų spalvotų gabaliukų repeticijų metų atsirado labai daug.
Rimantė Valiukaitė: Spektaklio kūrimas vyksta labai ramiai, kūrybiškai, geroje nuotaikoje. Nedažnai taip būna, kad repeticijų laikas taip greitai prabėga, nes labai įdomu.
Režisieriui svarbi mūsų orientacija laike, mūsų muzikalumas, plastika. Mūsų užduotis yra tiksliai suvokti jo idėją ir kiek įmanoma geriau ją įkūnyti. Jis labai daug pats ruošiasi, į repeticijas ateina su tokiomis mintimis, kad net nesinori „iš šono“ kištis su savo pasiūlymais. Nesinori nepataikyti į tą idėją, kad nesubyrėtų tai, ką režisierius būna sugalvojęs. Nesinori tų kvailų siūlymų, kuomet vienas siūlo vieną, kitas – kitą. Jis stato savo idėją ir mes labai branginame tai, ką jisai siūlo.
Mantas Stabačinskas: Teko nemažai dirbti su užsienio choreografais. Šokio pasaulyje labiau įprasta, kad vienas kūrėjas kuria ir choreografiją, ir kostiumus, ir muziką parenka. Labai smagu dirbti, kai pastebi, jog Strømgrenas viską mato. Jo smegenys veikia šimtu dvidešimt procentų. Būna tokių momentų, kai mes nelabai jaučiame tai, kas vyksta scenoje, bet jis mums pasako apie kitas aplinkybes – muziką, šviesą, tokiu būdu mus užpildydamas. Tu jauti, kaip jis mato konkrečią kūrinio dalį ir moka ją puikiai „nupiešti“. Jis viską mato pats. Jo labai didelė patirtis dirbant ir su šokėjais, ir su dramos aktoriais. Jis yra statęs ne tik šokio spektaklius, bet ir dramos, lėlių, baleto.
Atmosfera nuostabi. Kiekvieną aktorių priima, repeticijų metu būna labai daug juoko. Jis su mumis dalinasi net tuo, kas kartais atrodytų asmeniška. Pradžioje jis nenorėjo tiksliai apibrėžti, apie ką bus spektaklis, nes jam patinka galvoti, kartu su visais ieškoti. Dirbant pasimatė, ko jisai nori. Darbas panašus į dėlionę, kai išimama viena detalė ir dedama kitur. Dėlioja, dėlioja ir po truputį kažkas atsiranda.
Man patinka, kad kolektyvas miksuotas – šokis sujungtas su drama. Per septynias repeticijų savaites vieni iš kitų labai daug gavom, vieni kitiems nemažai padėdami.
Augustė Pociūtė: Kai persikėlėme repetuoti iš Mažosios scenos į Didžiąją kartu su visa dekoracija (ilga siena su langais ir durimis, kuri jau spėjo tapti dar vienu lygiagrečiai veikiančiu personažu), ėmiau jausti, kad šis spektaklis bus labai lankstus: kiekviena nauja erdvė – nauja scena tik iš naujo jį įkvėps. Prieš pat premjerą vėl kelsimės, tik dabar jau į Anykščius, vėliau vėl vaidinsime Vilniuje, keliausime į Kauną, Oslą. Skirtingos vietos, skirtingi žiūrovai, skirtingos reakcijos, manau, spektaklį tik dar labiau nuspalvins. „Durys” – ansamblinis darbas, čia svarbus bendras ritmo pojūtis, susiklausymas.
Pirmą kartą nelaukiu premjeros! Ypatingai geras jausmas mėgautis procesu. Norisi toliau repetuoti ir dirbti su Jo Strømgrenu. Stebina jo fantazija: jis kuria scenarijų repetuodamas scenoje. Jis konstruoja netikėčiausias situacijas ir visa tai labai aiškiai perteikia mums, aktoriams. Kartu tai draugiškas, jautrus, šiltas, pozityvus ir puikų humoro jausmą turintis žmogus. Manau, spektaklis „Durys“ žiūrovams sukels nemažai kontrastingų emocijų, keistų asociacijų arba gražių vaizdinių. „Durys“, išvertus į spektaklio kalbą, yra „Verys“. Spektaklyje mes kalbame išgalvota kalba, kuri lyg ir primena lietuvių kalbą, lyg ir ne; mes turime nedidelį žodynėlį.
Žygimantė Jakštaitė: Mane labai žavi Jo Strømgreno asmenybė. Jis pilnas didžiulės kūrybinės jėgos ir su viskuo tvarkosi kūrybiškai ir lengvai. Smagu būti šalia ir dalyvauti visame procese. Jis turi tiesiog puikų humoro jausmą!
Ugnė Šiaučiūnaitė: Labai gera dirbti su pagarbiu, nestresuojančiu režisieriumi, o Jo toks ir yra. Kartais net sunku patikėti, kaip viskas smagiai vyksta. Šios savybės itin jaučiasi visame procese, dėl to dirbti kartu su juo ir visa komanda yra labai malonu. Labai vertinu laisvę, juntamą šiame procese. Jauti, jog gali sugalvoti, atsinešti idėjų, ir jos bus išgirstos.
Labai svarbu gerbti vienas kitą, ir šitas darbas man yra pavyzdys, kad įmanoma bendrauti ir kurti nesidalinant socialinio statuso vaidmenimis.
Spektaklio „Durys“ premjera įvyks spalio 5, 6 dienomis Anykščių kultūros centre, spalio 10 spektaklis bus rodomas Nacionaliniame Kauno dramos teatre, o spalio 11, 12 – Vilniuje, LNDT Mažojoje salėje.
