Pokalbiai prie laužo „Miško festivalyje“

Birželio 19 dieną, trečiadienį, prie Lajų tako ir Puntuko akmens, „Miško festivalio“ metu vyko pokalbis prie laužo su etnologu dr. Dainiumi Razausku, astronomu Sauliumi Lovčiku ir etnografe Ona Drobeliene. Pokalbis ,,Miško ir žmogaus vienybė“ – vienas iš festivalio renginių. Buvo kalbama, kaip senosios civilizacijos suvokė pasaulį – dangų, žemę, mišką, aiškinama žodžio ,,miškas” prasmė bei etimologija, kalbėta, kad būtis neatsiejama nuo miško.
Šis festivalis Anykščiuose vyksta jau antrą kartą ir šiais metais tęsis ilgiau – 5 dienas.

Ketvirtadienį, birželio 20 dieną, buvo organizuotas „Idėjų suneštinis“, kurio metu vyko ekskursija lengvaisiais automobiliais po šventvietes bei Anykščių kraštą ,,Miškas ir žmogus” su archeologu, profesoriumi Vykintu Vaitkevičiumi, žygis baidarėmis su Anykščių regioninio parko gidu ir pėdsekystės žygis jaunimui su Andrejumi Gaidamavičiumi.
Penktadienį, birželio 21 dieną, vyko dviračių žygis po Anykščių Šilelį su Anykščių Regioninio parko gidu, o visą dieną vainikavo vakaro pokalbis ,,Gamtiškas atkūrimas: laukiniškumas pasaulyje ir mumyse” su ekologu-vizionieriumi Alan Watson Featherstone (Škotija), paskyrusiu 30 metų Kaledonijos miško Škotijoje atkūrimui. Nors trečiadienio vakare žmonių nebuvo daug, bet kokybė tikrai nustelbė kiekybę.
Etnologas, daugelio knygų autorius D. Razauskas pasakojo, iš kur atsirado žodžiai „medis“ ir „miškas“. D. Razauskas pokalbį pradėjo sakydamas, kad kalba yra tam tikra filosofija. Abi šios sritys susijusios, nes yra kildinamos iš Indoeuropiečių prokalbės, todėl dažnai žodžiai turi panašias reikšmes, kurios iš pirmo žvilgsnio nėra panašios. Pavyzdžiui, latviškai „jaga“ reiškia prasmė, supratimas, o lietuviškai – jėga. Todėl galima teigti, kad Baltų jėgos supratimas buvo grindžiamas prasme ir supratimu. Remiantis panašiais etimologiniais ryšiais, galima rekonstruoti ir atkurti pamirštus žodžius. Žodis „medis“ taip pat yra labai reikšmingas. Lietuvių kalboje šis žodis žymi kelias reikšmes ir paralelines lytis, kaip „medžias“ ir „medė“. Pats žodis „medis“ gali reikšti ne vien tik vieną medį, bet ir visą mišką. Šio žodžio pirminė indoeuropiečių prokalbės forma – „medias“ . Lietuvių kalboje šios galūnės išnyko. Jos afrikanizavosi (lot. affrikare), virto šnypščiančiomis priebalsėmis arba prarado „a“, taip atsirado forma „medis“. Tiksliausias lietuviško žodžio „medis“ atitikmuo randamas lotynų kalboje – „medius“, bet jis reiškia ne medį, o vidurį. Sanskrito kalboje egzistuoja „madhias“. Etnologas D. Razauskas teigia, kad viską galima išsiaiškinti, priklausomai nuo to, kaip bus aiškinami reikšmių tarpusavio santykiai. Viena iš teorijų – medžiai buvo sodinami, norint atskirti skirtingus kaimus ar skirtingas sodybas. Medžiai baltams simbolizuodavo ribą tarp ko nors. Tačiau kiti mokslininkai yra linkę teigti, kad indoeuropietiškas žodis „medias“ yra labiau sietinas su pasaulio medžio viduriniąja dalimi. Rusų kalbotyrininkai medžio pavadinimo reikšmę aiškina koncentriškai, teigdami, kad pasaulio viduryje auga medis, taip suteikdamas erdvei vidurį. Senosios gyvenvietės būtent taip ir yra orientuotos. Kaimo viduryje auga medis, aplink kurį sukasi bendruomenės gyvenimas.
Astronomas Saulius Lovčikas pokalbį pradėjo užduodamas klausimą: „O kur giedrą dieną danguje dingsta paukštis?“ Paukštis nuskrenda pas Dievą. Nuo senų laikų buvo kuriamos įvairios pasakos, norint parodyti, kad dangus nėra taip aukštai. Tai rodo tokie posakiai, kaip „parsitempti debesį“, arba pasaka apie pupą, kuri užaugusi iki dangaus. Žalčio lakinimas ar paukščių kalbos mokymasis rodo norą pažinti supančią aplinką. Žmonės stengėsi paaiškinti tai, ką mato aplink. Galbūt mums yra įprastas Pasaulio medžio vaizdavimas, bet skirtingos kultūros turi skirtingus būdus paaiškinti nesuprantamiems dalykams. S. Lovčikas pasakojo, kad su vienu prancūzų tyrinėtoju yra iškėlęs teoriją, kad jaunas mėnulis yra kaip laivelis, kuris pilnėja žmonių sielomis. Prisipildęs jis viską išpila ant Paukščių tako. Tuomet dūšelės gali pasirinkti, ar nori keliauti į požemius, ar į dangų. Okeanijos gyventojai Paukščių taką lygina su dangaus stuburu, o jame esančios žvaigždės – slanksteliai. Graikų mitologijoje galima atrasti stipruolį Atlantą, kuris laiko dangų, nes jis pats nesilaiko. Norvegijos samiai turi istoriją apie elnią – Sarvą, kuris keliauja per dangų. Kasiopėjos žvaigždynas yra elnio ragai, nuo jo žemyn – Persėjas ir Andromeda – kaklas, o Pegaso žvaigždynas yra Sarvos kūnas. Elnią dangumi vejasi du medžiotojai. Vienas – viename dangaus gale, o kitas – kitame. Jie stengiasi elnią Sarvą sumedžioti, o šis ant nugaros neša stulpą, kuris laiko dangų. Juk ir lietuvių kultūroje ant stogastulpių yra vaizduojama saulutė – dangaus kūnas.
Etnografė Ona Drobelienė tyrinėja Šilų dzūkus. Prie miškų ir upių įsikūrusi gentis kildinama iš įsimylėjusio „berno“ ir „mergos“, kurie neturėjo jokio turto. Jiems vestuves iškėlė kaimas, o jaunieji, atšokę savo „vėselę“, neturėdami pirkelės, susiėmę už rankų atsigula ant „žiponuko“, žiūri į žvaigždes ir sako: „Dzieve dzieve, kokie mes esam laimingi. Kiti tai nieko neturi“. Visais laikais dzūkai teikė didelę svarbą miškui ir medžiui, mat tai yra jų pragyvenimo šaltinis. Jie nekerta medžio „nemiegančio“. Atėję į mišką, pasimeldžia ir pažada jį atsodinti. Kiekvienas miške augantis medis turi savo paskirtį, todėl nė vienas nepražūva, nenueina veltui. Vyresnio amžiaus žmonės turi savo grybavimo vietas ir jas pažįsta taip gerai, kad ėjimas grybauti prilygsta pasivaikščiojimui po savo sodą. Žino, kur auga koks grybas, kiek jų pasislėpę už to ar ano medžio. Šeimos grybavimo vietos, „tropelos“, būdavo perduodamos ir aprodomos 12 metų sulaukusiems vaikams. Ne veltui atsirado posakis: „Jei ne grybai ir ne uogos, dzūkų mergos būtų nuogos“, tačiau yra ir antra šio posakio dalis: „Jei ne grikiai ir ne lišiai, dzūkų bernai būt nuplyšį“, mat bene vienintelis augalas, gerai derantis smėlingose Dzūkijos žemėse, ir yra grikis. „Medzį“ Šilų dzūkai pradeda pažinti ,,nuo kelmo“, dar augantį. Būtent miško jutimas, pažinimas ir mokėjimas gyventi „pieskynuose“ daro Šilų dzūkus tokius ypatingus.