XX amžiaus pradžioje traukiniai Transibiro magistrale nuo Irkutsko iki Baikalo miesto važiuodavo Angaros krantu. Nuo 1900 iki 1905 metų, kai dar nebuvo nutiesta visa magistralė, traukinius iš Baikalo miesto į priešingą ežero krantą keldavo ledlaužiai. Buvo žiemų, kai ledlaužiai nebeįveikdavo ežero ledo – tada ant ledo klodavo laikinus bėgius ir arkliais vagonus tempdavo 73 kilometrus.
Magistralę užliejo
XX amžiaus pradžioje traukiniai Transibiro magistrale nuo Irkutsko iki Baikalo miesto važiuodavo Angaros krantu. Nuo 1900 iki 1905 metų, kai dar nebuvo nutiesta visa magistralė, traukinius iš Baikalo miesto į priešingą ežero krantą keldavo ledlaužiai. Buvo žiemų, kai ledlaužiai nebeįveikdavo ežero ledo – tada ant ledo klodavo laikinus bėgius ir arkliais vagonus tempdavo 73 kilometrus. 1905 m. pradėjus veikti Transibiro magistralės atkarpai Sliudenka – Baikalas, ledlaužiai tapo nebereikalingi. Ši geležinkelio atkarpa aktyviai eksploatuojama buvo tik pusę amžiaus po antrojo Pasaulinio karo, pastačius Irkutsko elektrinę Angara išsiliejo iš krantų, senoji Irkutsko – Baikalo atkarpa atsidūrė po vandeniu, o iš Irkutsko į Sliudenką buvo nutiestas kita geležinkelio linija. Transibiro magistralei aplenkus Baikalo miestą, geležinkelio ruožas Baikalas – Sliudenka tapo keliu į niekur. Dar 1970 metais jis paskelbtas istorijos-architektūros paminklu, saugomu valstybės.
Žaidimas kortomis – atostogų dalis
Į Baikalo miestą mus „matanijie” atvežė pavakary, trečią valandą nakties tuo pačiu traukiniu planavome grįžti į Sliudenką, o vakarą praleisti kurortinėje Listvenkoje. Paaiškėjo, kad persikelti į Listvenką – jokių galimybių. Keltai per Angarą plaukė tik iki 18 valandos.
Baikalas – žemėlapiuose žymimas miestas. Na, bent mums atrodė, kad miestas. Pasirodo, nieko panašaus – tai visiškas kaimas, kuriame beveik neįmanoma rasti kokią nors pastogę, net geležinkelio stotis nakčiai rakinama. Suvalgę konservus ir pasėdėję prie Angaros susiradome apšviestus laiptus ir ėmėme žaisti kortomis. Gal po pusvalandžio pasirodė laiptų savininkas ir patarė eiti į kavinę. Pasak jo, kavinė šiame kaime yra, o galbūt net ir veikia. Žmogus nemelavo – radome namelį, kuriame degė šviesa, sėdėjo dvi merginos ir vaikinas. Viena iš merginų – barmenė, kita – jos draugė, vaikinas – draugės draugas. Vaikinas gal po valandos išvažiavo „Iž”-u su priekaba. O mes su merginomis idiliškai leidome laiką – jos prie vieno stalo aptarinėjo pažįstamus, mes prie kito lošėme kortomis. Kartais paprašydavom degtinės ir sulčių – jos maloniai įpildavo. Taip prasėdėjome iki dviejų nakties. Niekas daugiau į kavinę neužėjo. Beje, arbatos, nekalbant apie kavą, mūsų kavinė neverda, nes vandentiekis iki jos neatvestas. Ir tualeto dėl tos pačios priežasties nėra. „Visi eina už kampo”, – nesutriko barmenė, kai paklausiau, kur išgertas sultis ir alkoholį išlieti, ir dar parodė ranka, už kurio kampo tai patogiausia padaryti.
Tualeto kabinos durys nepritaikytos užsidaryti
Grįžę į Sliudenką, po kelių valandų traukiniu išvažiavome į Ulan Ude. Pirmą ir vienintelį kartą per visą kelionę nakvojome tikrame viešbutyje. Kas gyveno „ne liukso” numeriuose, turėjo naudotis bendrais tualetais. Bendras tualetas originalus tuo, jog durų varčia – į kabinos vidų, ir norėdamas užsidaryti turi užlipti ant unitazo. Lipdamas nuo unitazo koją įstačiau į balą – kai uždariau tualeto duris, kabinoje liko aklina tamsa, lemputė perdegė…
Bet tualetas nei nustebino, nei suerzino. Tris savaites praleidę Rusijoje pripratome prie mums jau nestandartinio gyvenimo būdo, prie nuolatinių paradoksų – kai tarp daiktų, paslaugų, objektų išorinio spindesio ir turinio yra velnioniška praraja. Arba atvirkščiai… Nenustebčiau, jeigu ten, kažkur gilaus Sibiro nykiam kaime, pamatytume geresnę operą nei Vienoje ar Milane…
(Bus daugiau)
„Minties” leidykla išleido „Anykštos” žurnalisto Vidmanto Šmigelsko kelionių apybraižų knygą „Kryptis-Rytai”. Knyga iliustruota fotomenininko Rimgaudo Šlekio nuotraukomis.
Leidinyje pasakojama apie keturių bičiulių: anykštėnų Ričardo Skvarnavičiaus, Aido Gilio, V. Šmigelsko ir vilniečio Rimgaudo Šlekio – keliones po buvusią Tarybų Sąjungą.
Knygą sudaro trys skyriai: Iš Rusijos – be pykčio (Maskva-Krasnojarskas, Severobaikalskas-Nižnij Angarskas-Ulan Udė, Turka-Ust Barguzinas-Svetoj Nos-Olchonas Irkutskas, Sliudenka, Baikalas-Ulan Ude, Krasnojarskas); Kelionė į Koktebelį (Karpatai-Moldova-Padniestrė-Odesa-Krymas); Gruzijos chameleonas: tarp Europos ir Azijos (Tbilisis-Sighnaghi-Alazani slėnis-Lagodekhi-Tušetija-Stepantsminda-Goris, Boržomis-Svanetija-Batumis, Tbilisis)
Knygą „Kryptis-Rytai” galima nusipirkti ir internetu – http://www.mintis.eu/kelions-ir-apie-jas/910-kryptis-rytai.html
858927 737675love your imagination!!!! excellent work!! oh yeah.. cool photography too. 79476