Apie didžiausią kryžių, koplyčią, stebuklus ir Čaplinskų Algiuką

Sugrįžimas, gebėjimas atsigręžti į tėviškę ir jos žmones ateina su branda ir suvokimu. Gebėjimas pasidomėti kiekvienu pažįstamu, kraštiečiu – kaip jie gyvena, kuo gyvena, kokia jų laimė ir bėdos, žavi. Kaip žavi pagarba, dėmesys ne tik gyviesiems, bet ir mirusiems – jei kas iš senosios kartos svėdasiškių palydimas į amžinybę, tai Algimantas Čaplinskas būtinai atvažiuos atsisveikinti, pagerbti, palydėti.

Suras laiko, atidės svarbiausius reikalus, rūpesčius, kurių, sukantis stambiame versle ( jis – UAB „Alauša“ generalinis direktorius), nestinga. Būti ten, kur svarbiausia, padeda ir tikėjimas Aukščiausiuoju, patirta stebuklinga Dievo Motinos globa. Todėl verslininkas plačiu užmoju  apdovanoja savo tėviškę svarbiais darbais: restauruota Svėdasų dvaro grafo Marikonio koplytėlė istorinių Šimonių – Salų kelių kryžkelėje, minint Lietuvos šimtmetį, pagerbiant tėvelius bei visus tame Moliakalnio kaimo pakraštėlyje gyvenusius, didžiausias kryžius iškilo tėviškėje, ir žinia, kad tai tik dar didesnių darbų pradžia.

Moliakalnio vaikystė

Visi mes ateiname iš tėviškės žemės, iš vaikystės, iš mus supusių žmonių pasaulio. Ir Algimantas gimė Moliakalnyje, sodyboje ant Beragio ežero kranto, netoli Svėdasų, jau prabėgus porai metų po vyresniojo brolio Vytauto atėjimo. Po to šeimą pagausino dar dvi mergaitės – Audrona ir Danutė. Jau ir visas pulkelis. Tėvelis Juozas Čaplinskas dirbo vairuotoju, gaisrininku, motina Bronislava triūsė kolektyviniame ūkyje, bet suspėdavo palaikyti visus savų namų kampus. Kaip ir dauguma to meto sodžiaus vaikų, Algimantas ne tik žaisdavo – stengėsi tėvams padėti įvairiuose darbuose, netingėdavo, neverkšlendavo ankstų rytmetį kėlęs pagelbėti motinai pamelžti karves kolchozo fermoje.
Svėdasų vidurinė, puikūs bičiuliai, daugybė netolimuose vienkiemiuose gyvenusių bendraamžių ir panašaus augimo neramuolių. Ko tik neprasimanydavo. Visas aplinkui esantis pasaulis buvo alei pėdos išvaikščiotas, išžvalgytas, pažintas ir pamiltas.

Plūgo brolija

Jų, kitoniško pasaulio pažinimo ieškančių paauglių, buvę iš pradžių šešetas, o prisijungus dar keturioms merginoms, galiausiai susibūrė ir visa dešimtis. Ant aukšto kalno, Kraštų šile, pasistatę namelį įsirengė buveinę. Vyriausias iš berniukų buvęs Algimantas. Jis grojo gitara, tad visi padainuodavo, Neniškio Kęstutis cituodavo Bibliją, o Bimbos Almis, dvimetrinis vyrukas, bandydavęs įsikūnyti į kokį nors žinomą iš to meto knygų Šiaurės Amerikos prerijų indėną, atnešdavo jugoslaviškų žurnalų. Juos prenumeruodavo mokyklos direktoriumi dirbęs ir politinio švietimo paskaitas skaitydavęs jo tėtis, juose būdavo sovietiniams piliečiams nematytų dalykų. Viename jų indėniško kino Europoje legendos, aktoriaus Goijko Mitičiaus, fotografijų. Berods Svėdasų kolchozo partijos sekretorė beuogaudama užėjo tą jaunuolių buveinę. Nesuprato, kokie ten žurnalai, tik sumojo, kad užsienietiški, kapitalistiški, kad jaunuoliai čia buriasi neleistinai, kad čia gali būti brandinamos sovietų valdžiai priešingos idėjos. Nusprendė pranešti saugumui. Apie tai patyręs mokyklos direktorius Antanas Bimba susirūpino, kad jo sūnus nenukentėtų, tuojau pat pasiuntė į kalną chemijos mokytojo vadovaujamų mokinių grupę, kurie per gerą valandą įtartiną namelį išardė. Rytojaus dieną atvykę saugumiečiai galimo antisovietinio židinio nebesurado.

Dirbti ir nenuleisti rankų

Praktiškasis Algimantas, tokio pat praktiško tėvo Broniaus Čaplinsko skatinamas, nusprendė vidurinėje laiko nebegaišti ir, aštuonių klasių pažymėjimu apsiginklavęs, troško tapti specialistu, uoliu darbininku – įstojęs į profesinę technikos mokyklą, ją baigęs, tapo puikiu tekintoju, darbininko duonos paragavęs, įstojo į Vilniaus politechnikumą ir pasimokęs jame tapo jau diplomuotu technikos inžinieriumi. Veik tuo metu kartu su tėveliu ėmėsi leistino tais lakais „biznio“ – augino kopūstus. Daržininkystė šeimai nemenkas pajams teikė iki pat naujosios Lietuvos aušros.
Vieną pavasario rytą turguje pamatė žmogų, kuris pardavinėjo šviežutėlius kopūstus. Žmonės noriai jam mokėjo didelę kainą – net po 50 kapeikų už kilogramą. Algimantas susidomėjo: iš kur pavasarį švieži kopūstai. Pardavėjas neturėjo jokių paslapčių: guviam jaunuoliui išpasakojo veik viską – iš kur ta veislė, kaip augina, kaip sandėliuoja… Taip Moliakalnyje buvo užsodintas didelis plotas kopūstais. Puikiausiai užderėjo, sudėjo galvas į kaupus, pridengė šiaudais, užkasė žemėmis. Tačiau vilties pavasaris virto didžiu nusivylimu – iš septynių tonų kopūstų nesugedusių buvo likę vos du šimtai kilogramų. Bet nesėkmė nesužlugdė: Algimantas pasirūpino ne tik pasodinti dar daugiau kopūstų, bet ir pasistatė požemines saugyklas. Ryžtingai ir sėkmingai kopūstus pardavinėjo Lietuvoje bei tolimuose Sovietų Sąjungos miestuose kelerius metus. Sėkmingas verslininkas dabar su šypsena prisimena keliones į didžiosios šalies tolius, sėkmingus kopūstų bei bulvių pardavimus Rusijoje. Grėsmes, sėkmingai pasibaigusią riziką, kuomet, staigiai spustelėjus speigui, visgi pavyko išgelbėti prekes. Pašildžius vagoną nedidele krosnele, nusišypsojo laimė – daržovės nesušalo ir buvo parduotos. Verslininkas iš Moliakalnio susižėrė didžiulį pelną. Prasidėjus pertvarkai ir Lietuvai tapus nepriklausoma, atsivėrė dar didesnės galimybės.

„Alaušos“ generalinis

Pajutęs verslininko apetitą, įkūrė konditerijos cechą, jame dirbo jau 18 žmonių, kepė puikiausius pyragus, tortus, kitokius gardėsius, įrengė itališką populiarių valgomųjų ledų gamybos liniją – gardėsius pardavinėjančių kioskelių pridygo ir didžiuosiuose bei ir mažesniuose Lietuvos miestuose. Tačiau norėjosi kažko dar daugiau. Suradęs naudingų kontaktų Baltarusijoje, ėmėsi prekybos naftos produktais. Ir čia lydėjo sėkmė – daugelyje Lietuvos vietų galima surasti svėdasietiškai (vardas kilęs nuo prie Svėdasų miestelio tyvuliuojančio Alaušo ežero) pavadintos UAB „Alauša“ tinklo degalinių. Įmonė įsikūrė 1990 m., po ketverių metų buvo atvertos pirmosios degalinės – Bajorų kaime prie Svėdasų ir Utenoje. Įmonės filialai, jų dabar net 21, pažymi dėmesiu ir turtingiausiems ir eiliniams vartotojams. Tai matyti veriant ištaigingos parduotuvės duris Vilniuje ar pasienyje su Lenkija, įeinant į kuklią, kioskelį primenančią, tačiau viduje labai modernią, su puiku rūsiu ir kiosku, kontorėlę netoli Šalčininkų.
Didmena, mažmena. Mistiški, eiliniam piliečiui nesuprantami žodžiai, atsklindantys dar kartą į skambutį atsiliepusio Algimanto kalbos trupiniai. Tai naftos produktai… Atsargos, ištekliai ir didžiosios smegenys – patikimi ir ištikimi bendradarbiai. Verslo subtilybės, ypač naftos, visuomet turi paslapčių, kurių nenorima atverti ir kurių nereikėtų žinoti. Jie buvo pagerbti ir svarbios asmeninės šventės vėlų 2018 m. rudenį metu.

Didžiojo kryžiaus ūksmėje

Lietuvos Šimtmečio metais, rudeniop, iškilo Moliakalnio kaime, ant šviesios kalvos, reginys į platų slėnį, už jo kylantį Kunigo kalną, Svėdasų miestelį su baltu varpinės bokštu toliuose, už banguojančių kalvų. Meistras Tauras Česnulevičius, tas pats, kuris Kudoriškyje, prie Skiemonių, palaimintojo Teofiliaus Matulionio tėviškės paminklinę kompoziciją sukūrė. Moliakalnyje iškilo tokio pat stiliaus didžiulis, net devynių metrų aukščio, platus – trijų stiebų – kryžius su Nukryžiuotojo figūra, Dievą tėvą simbolizuojančia Apvaizdos akimi bei Šventosios dvasios simboliu – sparnus išskleidusiu balandžiu.
Paminklas buvo paskirtas Algimanto tėvams Bronei ir Juozui Čaplinskams, visiems Moliakalnio kaimo žmonėms ir Tėvynei Lietuvai. Pasistengė sukviesti visus Moliakalnio gyventojus, visus iš to kaimo kilusius ir po pasaulį išsiblaškiusius. Tad iškilmingų pietų į Svėdasų kultūros namų šokių salę susirinko apie du šimtus piliečių. Net varguolius, sutiktus gatvėje, surastus bibliotekoje, atsivedė. Ko tik ten nebuvo, o išgerti – tik vyno ir saikingai, jokio stipresnio alkoholio.

Dievo Motinos globoje

Dažnos kelionės, atrodo, įprastais keliais kartais gali pasibaigti nelaimėmis. Taip ir Algimantas kartą lėkdamas greitkeliu nusirito džipu. Iš automobilio liko laužas, gerokai aplamdė ir patį jį vairavusį A. Čaplinską. Pateko į ligoninę. Buvo valandėlių, kai gyvybės siūlas buvo išsitempęs, gal net galėjo nutrūkti, tačiau nuo Beragio krantų kilęs vyras labai norėjo išgyventi, tęsti neužbaigtus darbus, nebuvo pasirengęs išeiti, su didžiu tikėjimu meldėsi į Dievo Motiną ir ji nenuvylė. Laimingasis. Taip galvoja sėkmingai iš šios nelaimės išsikapstęs, įsitikinęs, kad čia pagelbėjo tikėjimas, tai buvęs nuolat globojančios Dievo Motinos stebuklas.
Svėdasiškių ir krašte apsilankančių pamėgta, svarbių vieškelių kryžkelėje šalia miestelio dar XIX amžiaus viduryje grafo Liucijono Marikonio pastatyta koplytėlė jau buvo smarkiai apirusi. Tad A. Čaplinskas ėmėsi savo lėšomis ją atnaujinti. Atlikti polichrominiai tyrimai, pasitelkti geriausi meistrai. Atidengtos natūralios altoriaus pamato spalvos. Viduje ir išorėje tinkuotos, dažytos sienos, atnaujintas iš penkių stilizuotų raidžių supintas Mergelės Marijos ženklas apskritime virš įėjimo arkos. Pagamintos naujos durys, skarda uždengtas stogas, įrengti lietvamzdžiai, į langus sumontuoti vitražai, kurie simbolizuoja pačius neramiausius laikus. Viename įamžintos kadaise lango stiklus suskaldžiusių pokario kulkų žymės. Originalioji Dievo Motinos skulptūra pagrobta tuoj po 1990– ųjų, tad susirūpinta dar kartą skelbti paieškas, planuota pasirūpinti skulptūros kopijos pagaminimu. Šiuo metu gotiško stiliaus altoriaus koplytėlėje yra masinės gamybos itališka Mergelės Marijos skulptūrėlė.

Išpuošti tėviškę

Algimanto Čaplinsko labdarybė plati. Remia katalikų bažnyčias Utenoje, remia varguolių valgyklą, globos namus, vienai regėjimo negalią turinčiai mergaitei paaukojo tiek, kad jai buvo padaryta sudėtinga operacija Ufoje. Daugybę kartų parėmė šventes, vienu metu net buvo surengęs Jonines prie Alaušo ežero, jose koncertavo „16 hercų“ , parodas, svėdasietišką leidybą, miestelio gimnazijos projektus, Meno galerijos bibliotekoje įrengimą, regioninę šventę „Sveiki, kaimynėliai“, kan. Juozui Tumui – Vaižgantui skirtus renginius ir daugybę kitų kultūrinių iniciatyvų. Visko nei surašysi, nei suminėsi. Kartais atrodo, kad kairioji mecenato ranka net nežino, kiek yra davusi dešinioji…
Įsigijo sklypą Svėdasų miestelyje, beveik jo centre, kartu su vaiduokliu pastatu, vadinamu „Australija“, kurį nugriovė, o kas bus toje vietoje, tebėra paslaptis. Visai neseniai sklypas išlygintas ir užsėtas žole, matyt, paslaptis atsivers dar negreit. Kitur paslapties nėra – nupirkęs apleistą mokyklos bendrabutį jau pradėjo jo restauravimo darbus. Čia turėtų įsikurti dar vienas Utenoje veikiančios sveikatos klinikos „Hiperika“ skyrius. Mat verslininkas mato, kad kokybiško medicininio aptarnavimo mažesniuose miesteliuose trūksta, kad Svėdasų skyrius bus naudingas plačios apylinkės gyventojams – miestelis juk judrių kelių kryžkelėje. Bus čia procedūriniai kabinetai, bus patalpos, kuriose pacientus priims atvykstantys trečiojo lygio specialistai, bus ir vaistinė, kad nereiktų receptinių vaistų ieškoti didesniuose miestuose. Bus ir kambariai, kuriuose galės apsistoti ir trumpam į tėviškę ar tiesiog paviešėti Svėdasuose atvykę žmonės. Jaukus viešbutukas. Algimantas nusišypso: „Gal ir mums patiems, nuo gyvenimo pavargusiems, kada nors čia atsiras prieglobstis“.