Nuo neatmenamų laikų atokiame Gudonių kaime (Svėdasų seniūnija) ant aukštos kalvos, apaugusios baltaliemeniais beržais, įkurdintos kapinaitės. Jau seniai su žeme susilygino kapų kauburėliai, senokai Amžinybėn iškeliavo gudoniškiai, dar prisiminę tų kapinaičių atsiradimo istoriją, ten palaidotus žmones. Ne vieną dešimtmetį Gudonių kapinėse nebelaidojama.
Bet atsiranda vandalų, drumsčiančių mirusiųjų ramybę. Čia vis išvartomi, išlaužomi mediniai kryžiai, kuriuos tenka atstatyti, sutvarkyti. Išlaužtas masyvus metalinis kryžius buvo įbetonuotas, bet neilgam- neseniai jis buvo tiesiog raute išrautas ir numestas. ..
Nuo neatmenamų laikų atokiame Gudonių kaime (Svėdasų seniūnija) ant aukštos kalvos, apaugusios baltaliemeniais beržais, įkurdintos kapinaitės. Jau seniai su žeme susilygino kapų kauburėliai, senokai Amžinybėn iškeliavo gudoniškiai, dar prisiminę tų kapinaičių atsiradimo istoriją, ten palaidotus žmones. Ne vieną dešimtmetį Gudonių kapinėse nebelaidojama.
Atgimimo pradžioje susirinkę Gudonių kaimo gyventojai ir kraštiečiai sutvarkė gerokai apleistas kapines, iškirto menkaverčius krūmus, atstatė vieną kitą dar išlikusį antkapinį paminklą. Geros valios žmonių iniciatyva ir lėšomis kapinės buvo aptvertos medine tvora, čia iškilo gražus medinis kryžius.
Ypač daug ir nuoširdžiai Tėviškės kapinėmis ir ten palaidotų savo senolių atminimo išsaugojimu rūpinosi Gudonių vienkiemyje gyvenęs dabar jau šviesios atminties Jonas Dagys. Buvęs partizanų rėmėjas, už tai nuteistas ir perėjęs Sibiro „gulagus”, daugelį metų dirbęs kolūkyje, puikią atmintį turėjęs Jonas Dagys šių eilučių autoriui yra pasakojęs, kaip jis kovojo už šių kapinių išsaugojimą. Jis labai jaudinosi, kai ūkio statyboms žvyras ir smėlis buvo kasamas tiesiog nuo kapinaičių šlaitų. Tuomet kartu su žvyru ir smėliu į mašinų kėbulus birdavo ir mirusiųjų kaulai, kaukolės. Bandė gudoniškis apie tai pranešti kolūkio valdžiai, bet niekas į tai nereagavo. Ir atsitiko taip, kad J.Dagiui teko gydytis Vilniuje. Ligoninėje jis gulėjo vienoje palatoje su respublikinio laikraščio žurnalistu, kuriam sodietis ir pasigodojo apie gimtojo kaimo kapinaičių niekinimu. Kai „Tiesos” dienraščio žurnalistas tai pagarsino savo laikraštyje, Gudonių kapinių likimu susidomėjo net pats Kompartijos centro komiteto pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus. Tuomet, kai ši istorija plačiai nuskambėjo, žvyrduobių kasimas šalia kapinių liovėsi. Dabar tenai jau nėra jokių kasinėjimo žymių, giliose daubose visur priaugę beržų. Žvelgiant nuo kapinių kalnelio į apačią, net svaigsta iš aukščio galva… O pasižvalgyti aplinkui tikrai malonu: atsiveria puiki pavasarėjančių laukų panorama, gerai matyti Kunigiškių kaimas, toli „išsimėtę” vienkiemiai. kapinėse nuolat atsiranda vandalų, drumsčiančių mirusiųjų ramybę. Čia vis išvartomi, išlaužomi mediniai kryžiai, kuriuos tenka atstatyti, sutvarkyti…
Kai šiomis dienomis aplankiau Gudonių kapines- tiesiog pasibaisėjau. Anapus kapinių tvoros voliojosi tyčia ištraukti iš žemės, aplaužyti du mediniai kryžiai. Ornamentuotas metalinis kryžius iš betono luito išrautas ir numestas čia pat, netoli seno kapo kauburėlio. Užkliuvo vandalams ir medinis ženklas su kapinių pavadinimu- jis taip pat išrautas iš žemės ir numestas prie beržų.
Akivaizdu, kad tokie išpuoliai- tai ne metalo vagių darbas, šie būtų metalinio kryžiaus tikrai nepalikę. Atrodo, kad ir girtuokliai ant kapinių nekelia orgijų- tuščių svaigalų butelių, kalnų šiukšlių aplinkui nesimato. Tikriausiai tai neturinčių ką veikti, kur jėgos išlieti paauglių „nuopelnas”. Teko girdėti, kad aplinkinių kaimų gyventojai yra matę link Gudonių traukiančius jaunuolius, netgi ir mergaites…
Reikia tikėtis, kad Gudonių kapinėse vandalizmo aktams pagaliau bus užkirstas kelias.