Anykščiai: čia gera sugrįžti, bet ar gera gimti? (Rievės. 2026-08-07)

Anykščių rajono savivaldybės administracijos Teisės, personalo ir civilinės metrikacijos skyriui paskelbus naujausius demografinius duomenis, paaiškėjo tai, ką daugelis jau seniai nujautė, – rajono gyvenimo laikrodis tiksi ne visai ta kryptimi, kuria norėtųsi.
Tad akivaizdu, kad atėjo metas pokyčiams. Ir pradėti turbūt reikėtų nuo paprasčiausių, visiems matomų dalykų.
Štai ant Šventosios upės krantinės išdidžiai parašyta: „Čia gera sugrįžti“. Gražus šūkis, tačiau pažvelgus į statistiką kyla klausimas – gal šūkį reikėtų šiek tiek atnaujinti? Gal vietoje „Čia gera sugrįžti“ reikėtų užrašyti „Čia gera numirti“?
Žinoma, skamba žiauriai, bet skaičiai kalba patys už save – per pusmetį rajone gimė 40 vaikų, o mirė 276 žmonės.
Anksčiau „Anykštoje“ buvo galima perskaityti, kas gimė, kas išėjo Anapilin. Viešinamos gimusiųjų ir mirusiųjų pavardės buvo tarsi mažas rajono gyvenimo pulsas. Žmonės matydavo, kad bendruomenė auga, mažėja… Dabar asmens duomenų apsauga šią informaciją paslėpė. Žinoma, privatumas yra svarbus dalykas, tačiau kartais kyla klausimas – ar saugodami duomenis nepradėjome nuo savęs slėpti ir pačios gyvenimo realybės?
Juk jeigu kiekvieną savaitę viešai matytume, kad mirusiųjų sąrašas gerokai ilgesnis už gimusiųjų, galbūt dažniau kalbėtume ne apie tai, kiek viename ar kitame renginyje dalyvavo žmonių, o visai apie kitus dalykus?
O gal, bandant gelbėti situaciją, reikėtų rajone paskelbti „demografinį konkursą“? Pavyzdžiui, seniūnija, kurioje gimsta daugiausia vaikų, gauna apdovanojimą, o šeimai, susilaukusiai antrojo vaiko, būtų galima įteikti garbės ženklą „Anykščių ateities kūrėjai“. Nors tikriausiai pirmiausia reikėtų ne medalių, o realių priežasčių jaunoms šeimoms čia likti.
Tuo metu, žvelgdami į žiaurią rajono demografinę statistiką, verslininkai, ko gero, jau analizuoja naujas galimybes. Ir, žvelgiant į demografiją, viena sritis atrodo ypač perspektyvi – paslaugos senjorams.
Kalbama, kad Anykščiuose ruošiamasi atidaryti mažiausiai dvejus senelių namus, tačiau čia, ko gero, kaip su tais dvidešimt metų besitęsiančiais savivaldybės siekiais miestui gauti kurorto statusą – baigsis artėjančių savivaldos rinkimų įkarštis, pritils ir dideli užmojai…
Vis dėlto nereikėtų vien tik liūdėti. Tuštėjantys Anykščiai turi ir savų privalumų. Turistams čia tikra ramybės oazė. Nereikia stumdytis miniose, prie lankytinų objektų nereikia laukti valandų valandas, o gamtoje galima pabūti vienam, kad net kyla įtarimas – gal ne Anykščių šilelyje esi, o privačiame parke.
Galbūt net ateities turizmo šūkis galėtų būti toks: „Anykščiai – vieta, kur jūsų niekas netrukdys.“
Kol Anykščiuose ant rankų pirštų galima suskaičiuoti naujus darbo pasiūlymus, neramu turėtų būti ir statistikams – juk tuoj nebeliks rajone ką skaičiuoti.
Belieka tikėtis, kad vieną dieną jų lentelėse daugiau vietos užims ne mirčių, o gimimų skaičiai.
Juk sakoma – viltis miršta paskutinė, tik būtų gerai, kad ji dar ilgai neatsidurtų Teisės, personalo ir civilinės metrikacijos skyriaus suvestinėse.