Anykščiai gali tapti literatūriniu kurortu. Apie tai prabilo Paskenduolė – Anykščių kurorto įvaizdžio formavimo darbo grupė. Tiesa, draugėn mero Sigučio Obelevičiaus suburti gyvieji klasikai lyg tarp kitko užsiminė, kad gerai būtų atlikti išplėstinę turizmo galimybių studiją, bet vėliau vieningai nutarė, jog iš valstybės biudžeto gautą papildomo kurortinio milijono liūto dalį pirmiausiai reikėtų skirti knygų ir albumų leidimui.
Anykščiai gali tapti literatūriniu kurortu. Apie tai prabilo Paskenduolė – Anykščių kurorto įvaizdžio formavimo darbo grupė. Tiesa, draugėn mero Sigučio Obelevičiaus suburti gyvieji klasikai lyg tarp kitko užsiminė, kad gerai būtų atlikti išplėstinę turizmo galimybių studiją, bet vėliau vieningai nutarė, jog iš valstybės biudžeto gautą papildomo kurortinio milijono liūto dalį pirmiausiai reikėtų skirti knygų ir albumų leidimui. O tarp dešimties spausdintinių produktų priešakyje turėtų būti trijų karalių – mero Sigučio Obelevičiaus, rašytojo Rimanto Vanago bei fotomeninko Jono Danausko – gausiai iliustruota knyga apie medžius. Ir nors meras S. Obelevičius Paskenduolei piršo mintį, jog susismulkinti iki literatūrinio turizmo nereikėtų, nes Anykščiai neturi Nobelio premijos laureatų, vis dėlto greičiausiai Anykščius ateityje reprezentuos už 300 tūkst. kurotinių litų išleistos knygos, albumai ir vadovai. Juolab, pasak S. Obelevičiaus, „turistai, tris dienas padrybsoję SPA centre, panorės aplankyti Pasakų parką arba muziejus. Be kita ko, gražioji Veronika jau senokai juto esanti nėščia pasakų parku, bet iš bernelio, oligarcho Bronislovo Lubio, nėra nei laiško, nei šipkartės, kad jis imsis finansuoti naująjį darinį…
Ir nors žiemos vėjo švilpesyje Jono Biliūno „fabriko vergas” Laurynas – mero patarėjas Sergejus Jovaiša – išmestas už vartų ir praradęs sveikatą, gindamas savo poziciją, kad vargu ar užsienio turistai norės apeiti visus bažnyčios užkaborius pagal vadovą (pigiau būtų proginis lankstinukas), vis dėlto jis girdi gatve žygiuojančių darbininkų balsus, kad Anykščių bažnyčios 100-mečiui reikia išleisti „vadovą po Anykščių šv. Mato bažnyčią”, nes anot vyr. architektės Daivos Gasiūnienės, kelis kartus dar 100 metų besulauksim… Veronika bijo pražudyti savo vėlę, apsunkintą S. Jovaišos „mirštamos nuodėmės”, bet klebonas Stanislovas Krumpliauskas vien tik už mintį kurortinio milijono lėšomis neleisti bažnyčios „Vadovo” ar kunigo Alberto Talačkos kolekcijos katalogo neduoda išrišimo, tik garsiai aprėkia…
Veronika su savo sprendimais gali būti nereikalinga šeimininkui – rajono tarybai, kurios įdūkę deputatai gali sulaužyti Paskenduolės planų apsidalinti save pinigais statinį ir viešame rajono tarybos posėdyje aptalžyti ją smalsiai žiopsančio miesto akivaizdoje, nuspręsdama už kurortui skirtus pinigus įrengti bobslėjų (vasaros rogučių trasą) ant Kalitos kalno bei pastatyti automatiškai nusileidžiantį vokišką ar olandišką tualetą prie Anykščių miesto vartų – Turizmo informacijos centro – ar net sugriauti tą turizmo būdelę ir pastatyti naują turistų mekos rūmą.
Tik mirusi motina, išgriautų „Anykščių šilelio” poilsio namų savininkas verslininkas Valdas Trinkūnas, sapne vis dar kviečia Veroniką pas save…
O kol kas Veronikai nepadeda nei kartūs savivaldybėje atsakingo už antikorupcinės programos įgyvendinimą mero patarėjo Virgilijaus Aloyzo Milaknio antikorupcijos milteliai, suvirinti su rajono tarybos Etikos, švietimo ir kultūros komiteto pirmininkės Aldonos Daugilytės viešųjų ir privačių interesų konflikto rūtomis, nei maldos prie kryžiaus tamsiame vidurnaktyje. Juk Paskenduolė – Anykščių kurorto grožio ir vertės etalonas, visur pirmutinė – ar tau pabarėj, ar gegužinėse, ar klojime, ar prie savivaldybės nevyriausybinių organizacijų, ar kultūros programų rėmimo pinigų aruodo, ar prie kurortinio milijono torto, ar kitur, kur kvepia valdiškais pinigais:visur tos pačios pavardės, jų rengiami projektai ir pačių priimami sprendimai savo projektus finansuoti.
Kiekvieną Veronikos išgąstingą įsiklausymą į save lydi nuostabi Anykščių krašto gamta, apdainuota vyskupo Antano Baranausko, tarsi pakartodama ir išplėsdama Veronikos individualų išgyvenimą amžinos gyvybės ir amžinos tvarkos ribose. Ir kaip rašoma Antano Vienuolio „Paskenduolėje”, „aplink pievelę kaip mūras stovėjo ką tik išplaukėję rugiai ir, linguodami savo dar neišplaukiojusiomis varpomis, tarytum žiūrėjo į merginą ir šnibždėjo: „Veronika, Veronika, kokia tau gėda, kokia laukia tavęs bėda!..” Atrodo, kad Anykščių Veronikai neturi būti vietos visatos sandaroje. „Dievo pamiršta ir žmonių išsižadėta”, ji privalo mirti…
411491 253934Woh I like your articles , saved to fav! . 105579