Apie 100 kilometrų nuo sostinės nutolę Anykščiai, išugdę būrį garsių literatų, siekia kurorto statuso. Tačiau savaitgalį paskyrę viešnagei vyno sostinėje atsivežkite užkąsti, mat noras pavalgyti pareikalaus ir laiko, ir kantrybės. Čia išvysite karpytų servetėlių, neplautų bokalų ir nesisveikinančių padavėjų.
būrį garsių literatų, siekia kurorto statuso. Tačiau savaitgalį paskyrę
viešnagei vyno sostinėje atsivežkite užkąsti, mat noras pavalgyti pareikalaus
ir laiko, ir kantrybės. Čia išvysite karpytų servetėlių, neplautų bokalų ir
nesisveikinančių padavėjų.
Penktadienio vakaras. Anykščiai pasitinka grakščia į dangų išsišovusia
apšviesta Švento Mato bažnyčia. Pasukę keletą ratų, surandame viešbutį
„Puntukas“. Čia savaitgalį apsistosime – vieta triviečiame kambaryje atsieis po
50 Lt asmeniui. Viešbučio bare dirbanti moteris patikina, kad viešbutyje esame
vienut vienutėliai. Tiesa, iš karto įspėja – pusryčių čia įsigyti negalėsime –
savaitgalį baro laukia keli užsakymai.
Šventosios pakrante pasiekiame kavinę „Bangelė“. Tenka bučiuoti duris, mat čia
– užsakytas vakaras. „Baliauninkai“, pasiūlę priglausti paneles, pataria, kur
bandyti laimę kitur.
„Šokiai bus, įėjimas du litai“, – aiškina šalia „Arkos“ kavinės rūkanti
„iolikametė“. Nusileidžiame stačiais laiptais – prie baro „po 100 gramų“ „daro“
kavinės darbuotojos, už stalų sėdi būrys paauglių. „O kur šokiai?“ – klausiame
nesusiprasdami. „Laidas perdegė, išvažiavo atvežti“, – paaiškina darbuotoja.
Vieta nesužavi – einame toliau.
Ta pati rūkanti mergaitė pataria užsukti į piceriją „Jara jums“. Deja, ir
čia tenka apsisukus grįžti – užsakytas vakaras.
Pasukame į „Erdvę“ – čia, rodos, ūžia pusė Anykščių. Stalus užsėdęs jaunimas
švenčia šimtadienį, prie baro vietos nėra. Teks grįžti į „Arką“ – juk dar prieš
kurį laiką čia buvo tuščių stalų. Prie į patalpą įėjusios kolegės pripuola baro
darbuotoja, pagriebusi tylėdama apčiupinėja rankas ir išstumia lauk. Tik vėliau
paaiškėja, kad, turbūt, kolegė įėjo nesumokėjusi 2 Lt. Tik kad kasos niekur
nebuvo matyti…
Grįžtame į „Erdvę“ – įsitaisę kamputyje šalia durų po kurio laiko sulaukime
atsilaisvinusio staliuko. Ragaujame kokteilių – padavėja ledukus semia ir į
stiklinę meta plikomis rankomis. Nėra padavėjų veiduose ir šypsenų – kaip
vėliau paaiškėja, jau seniai tiek žmonių čia nebūta.
Šeštadienio rytą viešbutyje pasiprašę kavos, pusryčiams pasirenkame piceriją
„Jara jums“. Deja, ir šeštadienį ji užsakyta. Užsakyta šeštadienį ir „Arka“.
Lieka „Bangelė“.
„Reikės ilgai laukti“, – perspėja pusamžė padavėja. Ilgai tai ilgai – per tą
laiką gali už 2 Lt pažaisti biliardą. Tačiau atnešta stiklinė sidro kelią
įtarimų – kodėl ji tokia neskaidri? Išdžiūvę vandens lašai – nuraminu save.
Tačiau klystu – abejonių nekyla pamačius, kaip padavėja plauna bokalą. Tam
tereikia į bokalą įkišti pirštą ir šiek tiek perbraukti. Ir stiklinė jau švari!
Iki šiol nebuvau matęs ir tokių „originalių“ servetėlių – ar tik Anykščiuose
net ir paprasčiausios servetėlės sukarpomos į kelias dalis? Vienos tokios maža
ir lūpoms nusivalyti…
grįžti vėlai vakare išnyksta. Vakarui pasirenkame „Erdvę“ – šeštadienį žmonių
čia kaip nebūta. Puiki proga pasimėgauti 4-4,5 Lt kainuojančiu alumi. Ir
ledukai jau nebe plikomis rankomis į stiklines metami…
Laimė, sekmadienį valgyti jau duoda „Puntuko“ baras. Picerija „Jara jums“
užsakyta ir sekmadienį. Į „Bangelę“ ir „Arką“ net nesinori. Gatvėje sutikti
praeiviai pataria laimę pabandyti restorane ,,Keturi kalnai“. Apie jį buvome
pamiršę. Ir ką jūs manote – sekmadienį ir ši vieta nedirba!
Tad vėl grįžtame į „Erdvę“. Kelintą kartą per savaitgalį mus išvydusios
padavėjos, ištarus „Laba diena“, nesugeba atsakyti tuo pačiu. Viena, nežinia
kuo pasipiktinusi, už baro sėdi ant grindų. Įtempęs ausis klausau, kaip
atnešusi maistą pasakys „prašau“. Bergždžiai. Štai ir mūsų kurortas…
“Delfi” Mindė Jackus
