„Anykščių marti“ apie Anykščius kurį laiką nenorėjo net kalbėti

Su tekstilininke, grafike, Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto profesore Zita Inčirauskiene kalbėjomės prieš pat jos vyro – medalininko, skulptoriaus ir taip pat Vilniaus dailės akademijos profesoriaus Romualdo Inčirausko – kūrybos 50-mečio parodos „Vaizdasėjys“ Vilniuje, ,,Titanike“, atidarymą.

– Kuo gyvenate šiuo metu?

– Parodoje į Romualdo kūrybą bus pažvelgta tokiu rakursu, kokiu dar niekada nebuvo žvelgta. Džiaugiamės galėję pasikviesti kuratorę, todėl Romualdas šįkart gali būti šiek tiek labiau atsipalaidavęs. Žinoma, per pastarąjį pusmetį reikėjo daug dirbti kartu su kuratore, tačiau didžioji organizacinių darbų dalis teko man. Ši paroda nėra chronologiškai sudėliota kūrinių retrospektyva – tai emocinis žvilgsnis į penkiasdešimt kūrybinio gyvenimo metų. Tikiuosi, kad bus įdomu.

– Dažnai pristatote Romualdo parodas, rūpinatės organizaciniais reikalais, tarsi būtumėte jo vadybininkė. Kaip susiklostė toks jūsų santykis?

– Per 54 bendro gyvenimo metus viskas klostėsi natūraliai. Niekada nesibaiminau, kad išleidusi vyrą studijuoti į Taliną galiu jį prarasti (1974–1979 metais Romualdas Inčirauskas studijavo Estijos valstybiniame dailės institute Taline meninį metalo apdirbimą – aut. past.). Artimieji dėl to jaudinosi, o man tokia mintis net nekilo. Kol Romualdas mokėsi, prisiėmiau didžiulį krūvį – viena auginau vaikus. Gyvenau Anykščiuose pas uošvius, o jis grįždavo, kai tik galėdavo. Mačiau, kaip jam svarbu studijuoti, todėl šį sprendimą priėmėme kartu.

Mano tėvas sakydavo, kad gyvenimas nebus rožėmis klotas, tačiau svarbiausius pasirinkimus reikia daryti kartu. Santuokai reikia ir kantrybės, ir nusižeminimo. Nereikia trankyti durų. Kartais gal ir prireikia, bet labai retai. Romualdas man yra ne tik vyras ir mano vaikų tėvas, bet ir draugas. Jam galiu viską išsipasakoti, nors kartais, žinoma, reikia turėti ir šiek tiek išminties visko nepasakoti (juokiasi – aut. past.).

Dabar jau daug metų esu ir jo vadybininkė. Šalia savo kūrybos randu laiko rašyti projektus, tvarkyti organizacinius reikalus. Kompiuteriu naudojuosi geriau nei Romualdas, todėl natūraliai perėmiau šią sritį. Mes viską darome kartu – tariamės, diskutuojame, patariame vienas kitam. Kartais susipykstame, tačiau visada stengiamės būti nuoširdūs. Geriau išgirsti tiesą nei tuščias pagyras.

Nepamirštu ir savo kūrybos. Šiuo metu rengiu parodą Mažeikių muziejuje, kuri bus atidaryta liepos 17 dieną. Neseniai mano kūryba buvo pristatyta Šiauliuose, taip pat dažnai sulaukiu kvietimų vesti kaligrafijos dirbtuves. Jas esu vedusi ir Anykščiuose, Janydžių galerijoje pas Jolantą Rimkutę.

– Dažnai sakoma, kad menininkai yra individualistai, kuriems reikia naujų patirčių ir nuolatinių pokyčių. Jūs kartu jau daugiau nei penkis dešimtmečius, dalijatės ir kūrybiniu gyvenimu. Kaip išsaugote individualumą?

– Abu esame dailininkai, tačiau mūsų kūrybos laukai skirtingi. Romualdas yra metalo menininkas, skulptorius. Jis prigimtinis kūrėjas. Kiek žinau, dar jaunystėje Anykščiuose vaikščiodavo su molbertu paupiais ir tapydavo. Apie save to pasakyti negalėčiau.

Turėjau meninių gabumų, gerą akį, o gyvenimas taip susiklostė, kad pasukau į dailę.

Laikau save tekstilės ir kaligrafijos menininke. Vilniaus dailės institute mokiausi grafikos ir kaligrafijos, o pomėgį siūti atsinešiau iš vaikystės – jį paveldėjau iš mamos. Esu baigusi ir trikotažo modeliavimo studijas Telšių dailės technikume.

Nors mūsų kūrybinės kryptys labai skirtingos, mus vienija meno suvokimas, kompozicijos principai ir bendras požiūris į kūrybą. Abu dėstome (dėstėme) studentams, todėl natūraliai susitinka ir mūsų profesinės patirtys. Yra principų, kurie vienodai svarbūs tiek juvelyrui, tiek skulptoriui, tiek modeliuotojui.

– Ar matote jūsų abiejų kūrybos panašumų? Galbūt skirtingomis formomis kalbate apie tuos pačius dalykus?

– Kas mus riša kūryboje? Pirmiausia – ištakų šaltinis. Abu esame gyvai tikintys žmonės, krikščionys, ir skaitome tą pačią Knygą. Ji mus įkvepia ne vizualine raiška, o turiniu. Jo ieškome Senajame ir Naujajame Testamentuose.

Mus taip pat jungia Lietuvos istorija, žydų tautos istorija, šeimos istorijos. Tai mūsų kūrybinis ir vertybinis stuburas. Kartais kuriame ir apie labai asmeniškus dalykus, susietus su asmeninėmis patirtimis, išgyvenimais.

Nors mūsų kūrinių forma labai skiriasi – aš dirbu su tekstile ir kaligrafija, Romualdas su bronza ir žalvariu – temos dažnai būna artimos.

Romualdo parodoje galima pamatyti jo „sunkiąją artileriją“, kaip pavadino galerijos vadovas.  Kartais net gaila savo vyro – tenka kilnoti tokius sunkius kūrinius. Mano darbai visai kitokie, moteriškesni savo išraiška.

– Kuriate iš tekstilės. Ar domitės mada? Nuo tekstilės iki mados juk tik vienas žingsnis.

– Daug metų Telšių fakultete dėsčiau mados dizaino programos studentams kūrybinį projektą, todėl būtent ten labiausiai reiškėsi mano kūrybos tęstinumas. Tai buvo vadinamoji ekstremalioji mada – drabužiai, skirti ne kasdieniam nešiojimui, o meno kūriniai. Tokie kūriniai gali būti ir skulptūra. Juose atsirasdavo tekstai, kaligrafija, įvairūs konceptualūs sprendimai. Mūsų fakultetas tuo buvo išskirtinis.

Norint kurti tokius darbus būtina sekti naujausias meno ir mados tendencijas. Todėl nuolat domimės pasaulio meno procesais. Sekame Venecijos bienalę ir šiemet ją lankysime jau dvyliktą kartą. Ten gali pamatyti, kur juda pasaulio menas, kaip keičiasi žmonių mąstymas, kaip jie reflektuoja šiandienos pasaulį.

– O kaip vertinate komercinę madą? Esate labai stilinga moteris. Ar mados tendencijos nediskriminuoja brandžių moterų?

– Man atrodo, kad šiandieninės tendencijos kaip tik paneigia kūno kultą. Pasirinkimas labai platus – vieni kuria tipiniam modeliui, kiti ieško brandžių moterų veidų ir kūnų.

Tačiau vis tiek svarbu pačiam save įvertinti ir rinktis tai, kas tinka pagal amžių, figūrą, asmenybę. Aš pati linkstu į jaunatviškesnį stilių, bet kartais įsivaizduoji konkretų modelį ir savo veidą, tada susimąstai, ar tikrai tai dera.

Man visada krinta į akis proporcijų nejautimas. Labai svarbus drabužio ilgio santykis, iškirptės, detalės, jų ryšys su žmogaus veidu, kūno formomis. Apie tai nuolat galvoju ir stengiuosi kurti sau tinkantį stilių.

Yra drabužių, kurie gal ir madingi, bet manęs jais niekada neaprengsi. Mėgstu santūresnius spalvinius sprendimus, elegancijos ir sportiškumo derinį. Norisi atrodyti jaunatviškai, bet kartu išlikti savimi ir neatrodyti visiška bobutė (juokiasi).

– Profesorius Romualdas dažnai vaikšto su tiubeteika, tapusia savotišku jo stiliaus parašu. Ar tai Jūsų, kaip tekstilininkės, nuopelnas?

– Aš jos nepasiuvau, bet išrinkau. Ji buvo pirkta labai seniai Anykščiuose, vienoje mugėje. Ta kepuraitė taip prilipo ir taip patiko, kad tapo neatsiejama Romualdo įvaizdžio dalimi.

Jai turbūt jau apie dvidešimt metų. Vienu metu buvo dingusi, net pradėjau ieškoti medžiagų naujai pasiūti, bet, laimei, atsirado. Gyvename tarp Telšių ir Anykščių, todėl kartais daiktai tiesiog pasimeta tarp dviejų namų.

– Jus dažnai vadina ,,Anykščių marčia“. Ką Jums reiškia šis apibūdinimas?

– „Anykščių marčią“ girdžiu pirmą kartą. Esu kilusi iš Gruzdžių miestelio Šiaulių rajone, o Romualdas – anykštėnas. Mus suvedė Telšių dailės technikumas.

Mano gyvenimas su Anykščiais glaudžiai susijęs nuo tada, kai Romualdas išvyko studijuoti į Taliną, o aš, studijuodama Vilniaus dailės institute, ieškojau darbo. Gruzdžiuose jo rasti nepavyko, o Anykščiuose įsidarbinau dailininke Dailės dirbtuvėse. Mane ten supo labai geri žmonės. Vėliau, pradėjus lauktis pirmojo sūnelio, gydytojai rekomendavo darbą palikti dėl kenksmingų medžiagų. Gimus dukrai Severijai dirbau Ramybės darželyje. Iš Jurzdiko į darbą eidavau pro žydų kapines, kur nuolat karksėdavo varnos, todėl pirmieji mano sūnaus žodžiai buvo „kar-kar“.

– Kaip Anykščiai pasikeitė per visus šiuos metus?

– Anykščiai, kaip ir Telšiai, kaip ir visa Lietuva, septyniasdešimtaisiais buvo didelis kaimas. Kai apie 2010-uosius čia sugrįžome, miestelis buvo labai pasikeitęs. Ką jau bekalbėti apie šiandieninius Anykščius!

Tiesą sakant, buvo laikas, kai Anykščiai kėlė slogų prisiminimą… Čia išgyvenau sunkų gyvenimo etapą – gyvenau pas uošvius, viena auginau vaikus, studijavau, daug dirbau, laukiau iš studijų grįžtančio vyro.

Po Romualdo tėvo mirties jo mamą parsivežėme gyventi į Telšius, todėl ryšys su Anykščiais kuriam laikui buvo nutrūkęs. Tačiau vėliau supratau, kad Anykščiai vis dar paliečia mano širdį. Čia susirentėme namelį, nors nuolat jame ir negyvename. Čia dažnai atvažiuoja ir mūsų vaikai.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas