Staškūniškietės Kazė Porcikienė ir Genė Kličiuvienė į biblioteką atnešė savo surinktas skareles.
Staškūniškio bibliotekoje porą savaičių veikė garbaus amžiaus staškūniškiečių Kazės Porcikienės ir Genės Kličiuvienės paroda „Per gyvenimą surinktos skarelės“.
„Anykštos“ pakalbintos Genutė ir Kazytė pasakojo turinčios savo brangiausio žmogaus – mamos – skaryčių, kai kurios jų į namus atkeliavo kaip dovanos, o dar kitų istorijos nugulusios užmarštin…
Seniausiai skarelei – trisdešimt metų
Skareles atnešti į biblioteką ir jas parodyti kitiems K. Porcikienę ir G. Kličiuvienę paskatino Staškūniškio ir Kurklių bibliotekų bibliotekininkė Gražina Adomavičiūtė. Tiek Kazytė, tiek Genutė yra aktyvios bibliotekos renginių lankytojos, todėl mielai sutiko surengti ir savo parodą.
Greitai devyniasdešimtmetį minėsianti K. Porcikienė pasakojo, kad mylimi žmonės išmirė, o jų skarelės pas ją ir pasiliko.
„Aš vis suplaunu, suplaunu, ir – į stalčių. Yra ir trisdešimt metų skaryčių. Mano mama 25 metai kaip mirusi, o teta Karutė – 20. Karolina buvo sena merga, ji pas mus gyveno, pas mus ir mirė, jos skarytė seniausia. Mano draugė Ladziutė mirė, tai jos skarytes man jos duktė sunešė, bet daug nepasilikau – tiktai keturias. Kitas išdalinau – daviau draugėm Gintarei, Danutei. Mano dukra Gražinutė kai kurias nupirko, o yra ir mano pačios skaryčių“, – apie į biblioteką atneštas skareles pasakojo ponia Kazytė, o paklausta, kam jas paliks, atsakė: „Kur norės, ten ir dės.“
Šitų skarelių, kurios prieš atnešant į biblioteką visuomet yra „suplautos“ ir tvarkingai sudėtos į stalčių, K. Porcikienė sakė nenešiojanti – nebent „ružavą“. Kasdienai turinti kitas.
O į aštuntą dešimtį metų įkopusi G. Kličiuvienė pasakojo savo tėvelius palaidojusi prieš 14 ir 12 metų – jai taip pat liko mamos, kuri sulaukė 90 metų, skarelių.
„Kiek atsimenu, mama vieną skarelę Kavarske pirko, o daugiau nelabai ir atsimenu…“ – kaip skaryčių kolekcija susikaupė jos namuose, bandė prisiminti Genutė.
Pati G. Kličiuvienė skareles sakė nešiojanti kasdien, bet tokių daug neturinti: pripranta prie kurios vienos.
„Aš skarelių, kai kur nors važiuoju, nenešioju, nešioju kepurę. O kai einu pas karvę, vištas, šuniuką, pripratus su skara. Bet kai pradedi nešiot vieną skarą, ta ir prilimpa. Kaip ir vyras“, – juokėsi G. Kličiuvienė.
Dvidešimt metų kirpo anykštėnus
Ponia Genutė, nustebus, jog vis dar laiko karvutę, sakė, kad taip pripratusi: visą gyvenimą mama laikė tris karves ir du arklius, augindavo paršus, gyvulius laikė ir ji pati. Karvutė staškūniškietei – kaip šeimos narys, o ne maitintoja.
„Sakau vis, parduosiu, bet gaila. Nueinu, paglostau – tokia gera karvė – ne dėl pieno laikau, iš pripratimo. Karvės neturėsiu, ko begyvent?“ – svarstė G. Kličiuvienė.
Genutė pasakojo, kad yra gimusi vos kilometras nuo Staškūniškio, visą gyvenimą šiuose kraštuose ir gyveno, čia baigė aštuonias klases. Netapusi zootechnike – ši specialybė jai neprilipo – 21 metus dirbo Anykščiuose kirpėja „buitiniam“. O kai kirpykloje būdavo išeiginė, eidavo mamai padėti.
„Kai baigiau aštuonias klases, paskui mokiausi Anykščiuose. Nenorėjau, bet truputį mokiausi Alantoj zootechnike. Bet man labai nesisekė skaičiai, ir išėjau. Paskui mama nuvežė Vilniun, kažkiek laiko gyvenau pas gimines…
Turiu sūnų, atvažiuoja. Bet dažnai neprivažinėsi – yra du vaikai, visur dalyvauja, groja, dainuoja“, – savo gyvenimu su „Anykštos“ skaitytojais dalijosi Genutė, kuri džiaugėsi, jog sveikata dar leidžia darbuotis.
Daro gėles iš popieriaus
Šiluma spinduliuojanti garbaus amžiaus K. Porcikienė net keliskart pakartojo, jog „nėra nei vieno blogo žmogaus“, užtat gyventi gera.
„Visi geri. Labai geri kaimynai, Marytė – angelas. Atvažiuoja pas mane ir duktė su žentu, malkų iki langų prineša.
Užauginau tris vaikus – dukra Vilniuj, sūnus Kaune, o vienas žuvo… Vyras mirė insultu, 50 metų. O tupiu dabar viena. Bet nenoriu miestan! Buvau du mėnesius – dukra su žentu išeina darban, aš žiūriu žiūriu į valandas – kada grįš… O čia Genutė aplanko, Mykolas. Šeštadieniais pas mane – 15 žmonių: visi anūkai su žmonom, sūnus, duktė, net nėr kur visų suguldyt!“ – kad gyventi vienai ne vieniša, tikino Kazytė.
K. Porcikienė – taip pat šių kraštų vaikas, gimė vos penki kilometrai nuo Staškūniškio, šiuose kraštuose ir dirbo.
„Dešimt metų dirbau Antaplaštaky buhalterės pavaduotoja. Nežinau, kaip aš ten nuėjau, nieko nebaigus, tik septynmetę. Mano tėtė žuvo fronte, o mama liko su dviem vaikais. Pradėjau eit aštunton klasėn Ukmergės gimnazijon, atėjo pirmininkas, sako, „taip sunku tau, Marijona, gyvent, tegu eina duktė kontoron dirbti“. Aš taip rizikavau – 14 metų pradėjau dirbti! Bet išeina, sugebėjau. Kai apsiženijau, 22 metų gimė Gražinutė ir tada mečiau. Melžiau karves fermoj“, – pasakojo Kazytė, o kalbai pasisukus apie gyvulius ir Genutės karvę, K. Porcikienė juokavo: „Aš tai tinginė – nieko neturiu. Turėjau šuniuką, bet mašina sumindė…“. Čia draugę sudraudė G. Kličiuvienė, žurnalistei patardama pakelti galvą – biblioteką puošia Kazytės rankų darbo gėlės iš tampomo popieriaus – net sunku atpažinti, kad netikros.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
