Iš kilmingos giminės kilęs buvęs Anykščių rajono tarybos narys Artūras Šajevičius iš protėvių paveldėjo gausią biblioteką. Vertingas knygas jis dovanoja bibliotekai, kad būtų prienamos visuomenei.
Kiekviena senoji knyga, skaičiuojanti daugiau kaip 100 metų amžių, pasižymi dviem susijusiomis, bet kartu skirtingomis informacijos saugojimo formomis. Knygos esmė yra tekstas, bet knygą sudarančios medžiagos, knygos, kaip gaminio, technologija, struktūra ir dekoro elementai ne mažiau svarbūs. Daugiau kaip 100 metų senumo knygos yra brangios, jų įsigyti galima tik antikvariniuose knygynuose, o bibliotekos tokioms knygoms nusipirkti pinigų neturi.
Anykščių L. ir S. Didžiulių viešojoje bibliotekoje retų ir senų knygų fondas formuojamas iš gautų dovanų. Kelios dešimtys knygų, išleistų nuo XIX a. vidurio iki 1940-ųjų metų, yra saugomos Krašto dokumentų ir kraštotyros skyriuje.
Daugiau kaip prieš dešimt metų anykštėnas Stasys Raščiauskas Anykščių viešajai bibliotekai padovanojo pirmąsias keturias senas ir retas knygas: į vieną knygą įrištą Juzefo Kraševskio (1812–1887) poetinę trilogiją „Anafielas“, kuri buvo išleista Adomo Zavadskio spaustuvėje 1843-1846 m., 1878 m. laidos mokslinį veterinarijos žinyną bei du Adomo Mickevičiaus (1798–1855) kūrybos leidinius: 1886 m. laidos poemą „Ponas Tadas“ ir 1910 metais Krokuvoje pirmą kartą publikuotus šio poeto jaunystės laiškus, surinktus iš Vilniaus universiteto Filomatų draugijos archyvų. Dovanodamas knygas S. Raščiauskas pasakojo, kad lenkų kalbą moka nuo mažens, todėl visas šias knygas pats seniai perskaitė. Skaitydamas senuosius leidinius, jis negalėjo nesistebėti, kiek daug įtakos garsiausiems XIX a. pirmosios pusės lenkų kūrėjams turėjo lietuvių kalba ir istorija, su kokiu pasididžiavimu jie akcentavo patriotinius motyvus. Dovanotos A. Mickevičiaus knygos prieš šimtmetį priklausė Dūkšto dvaro, įsikūrusio Ignalinos rajone, bibliotekai, nes knygose yra išlikę tos bibliotekos spaudai. Yra žinoma, kad tame dvare daug kartų lankėsi ir pats A. Mickevičius, jo atminimą dvaro savininkai dar ilgai puoselėjo ir brangino. Poeto tėvai save laikę lietuviais, o Lietuvą – savo tėvyne. Tuos žodžius patvirtina A. Mickevičiaus brolio Pranciškaus atsiminimai: „Mikalojus ir Barbora Mickevičiai garsėjo ne turtais, ne geromis tarnybomis, ne titulais, o buvo gerbiami už dorumą, meilę artimiesiems, gailestį neturtingiesiems <…>, už savo krašto papročių, tradicijų saugojimą ir ypač už meilę savo mylimai Lietuvai, brangiai žemelei ir mūsų tėvynei“. (Riškus J. Adomas Mickevičius ir Lietuva.– Vilnius, 1996, p. 10.)
S. Raščiauskas, kalbėdamas apie išsaugotas knygas, prisipažino, kad rado jas Ukmergėje, apleistame rūsyje: „Tada kiti rinko lietuviškas knygas, o aš, kai mokėjau skaityti lenkiškai, pasiėmiau tas lenkiškas. Kitas dvi retas knygas – jaunystėje gavau kaip atlygį už vienišai moteriai nudažytą namo skliautą Budrių kaime (Anykščių r.)“. Anykštėnas pasakojo, kad jis ne kartą buvo viliojamas parduoti retuosius leidinius, gundomas ir solidžiomis pinigų sumomis, tačiau apsisprendė ir padovanojo jas Anykščių bibliotekai be jokio atlygio.
Verslininkas, kraštotyrininkas Artūras Šajevičius bibliotekai padovanojo 1883 m. Varšuvoje lenkų kalba išleistą knygą „ Historyi Polskiej“. Minėtų metų leidimo knyga ne tik yra reta: LIBIS suvestinio katalogo duomenimis, gali būti vienintelė Lietuvoje, bet ypatinga ji dar ir tuo, kad joje yra Klimcycki autografas ir A. Mickiewic iškilusis spaudas.
Paprašius padėti išsiaiškinti knygoje esančio spaudo savininką, muziejininkas Tautvydas Kontrimavičius štai ką parašė: „Akivaizdu, jog knyga XIX a. pabaigoje priklausė kilmingajai Lenkijos bajorų Mickevičių giminei, kurios šaka turėjo herbą „Nalenč“ – jis pavaizduotas šiame reljefiniame antspaude. Neabejoju, jog atlikus atidesnius tyrinėjimus, paaiškės, kuris to laiko Mickevičius buvo bibliofilas ir kaupė asmeninę biblioteką : tik toks žmogus galėjo pasidaryti herbinį reljefinį spaudą knygoms žymėti… Apskritai ši knyga gali būti įdomus pavyzdys, kokią svarbą knygai kilminga giminė suteikė, kad ją žymėjo tokiu herbiniu giminės spaudu!..“
Anykštėnė Ona Žvironaitė į Anykščių biblioteką atnešė dovanų dvi giesmių knygas – „Giesmių knyga arba Kanticzkos“ (1862 m.) ir „Giesmių knyga arba Kantičkos“ (1906 m.). 1862 metais išleista knyga priklausė jos mamai Anelei Žvironienei, gimusiai Niūronyse, vėliau gyvenusiai Pavarių kaime, o 1906 metų leidimo giesmių knygą, kaip palikimą, ji gavo iš tėvelio Antano Žvirono sesers Cicilijos Žvironaitės. Liaudies šnekoje terminas „kantičkos“ dažnai suprantamas kaip senoviškos giesmių knygos, senos maldaknygės. Kunigas Vincentas Valmikas XIX a. pradžioje rūpinosi katalikiškų giesmynų redagavimu ir leidyba. 1820 m. jis perredagavo „Balsą širdies“ ir išleido, pavadinęs jį „Kantičkomis žemaitiškomis“. Šias „Kantičkas” pataisė ir papildė vyskupas Motiejus Valančius. Po 1860 metų „Kantičkų“ redakcijose ir pakartotiniuose leidimuose buvo įdėtos poeto, kunigo Antano Baranausko „Artojų giesmės šventos“. Iki pat XX a. pabaigos „Kantičkos“ buvo ne tik reikšmingas lietuvių literatūros paminklas, savo ištakomis siekiąs Baroko epochą, bet ir praktinis poetinis giesmių šaltinis, ypač kaimuose. Nedidelio formato, įrištos odiniais viršeliais, XIX a. giesmių knygos jau tapo bibliografine retenybe.
Senos ir retos knygos į Anykščių viešąją biblioteką atkeliauja taip pat kartu su žymių anykštėnų asmeninių bibliotekų kolekcijomis. Prieš porą metų iš JAV į Anykščius persiųsta kraštiečio išeivio, profesoriaus dr. Juozo Meškausko asmeninė biblioteka, kurios seniausia knyga yra B. A. Borst‘o „Der Starnberger See“ (Štanbergo ežeras), išleista 1876 metais Miunchene (Vokietija) vokiečių kalba. Šią knygą profesoriui 1945 metų kovo 19 dieną padovanojo kunigas Stasys Valiušaitis. Knygoje yra įklija su įrašu: „Mielam Profesoriui Dr. Juozui Meškauskui gražaus „Starnberger See“ gyventojui prisiminti 1945 m. kovo mėn. 19 dieną, su Viltimi ir linkėjimais sekančiąją švęsti laisvoje tėvynėje – Lietuvoje. München, 1945. kovo 19 d. Kun. St. Valiušaitis“. Galima spėti, kad tai sveikinimas profesoriui vardo dienos proga (kovo 19 dieną pagal bažnytinį kalendorių yra švenčiamos Juozapinės). Knyga ypač gražiai ir labai puošniai įrišta, joje gausu meniškų iliustracijų ir, remiantis bibliografiniais LIBIS suvestinio katalogo įrašais, tai vienintelė tokia knyga Lietuvoje.
Anykščių viešojoje bibliotekoje saugomos retos knygos yra įtrauktos į elektroninį katalogą ir yra prieinamos skaitytojams. Į namus tokios knygos neišduodamos, bet AVB Krašto dokumentų ir kraštotyros skyriuje jas galima vartyti, skaityti, su jomis detaliau susipažinti.
