Apie amžiną jaunystę (Rievės „Anykšta“ 2021-09-18)

Man penkiasdešimt metų. Ir net jei mesiu rūkyti, gerti nealkoholinį alų užsikąsdamas riebia karka, darysiu mankštą, nežiūrėsiu lietuviško futbolo, pradėsiu dirbti miškininku ir t.t., vis tiek neturėčiau nugyventi dar tiek, kiek jau nugyvenau. Tačiau, jei vertinsime statistiškai, aš vis dar priskirtinas prie jaunesniųjų anykštėnų. Nesistebiu, kad per kiekvienus metus aš metais pasenstu, kiek keisčiau, kad ir Anykščių rajono gyventojų amžiaus mediana beveik kasmet metais padidėja.Taip atrodo, lyg niekas pas mus nemirtų, niekas negimtų… Žinoma, man džiugu, kad tebesu jaunimas, kad vyresnių anykštėnų už mane yra daugiau nei jaunesnių. Tik neramu, kad kada nors nelikčiau ir pačiu jauniausiu, ir pačiu vyriausiu, ir medianiniu anykštėnu…

Šių metų liepos 1 dieną Anykščių rajone gyveno 22 tūkst. 288 žmonės arba 569 gyventojais mažiaus nei 2020 m. liepos 1 dieną. Anykščių mieste liko vos 8 tūkst. gyventojų. Tikslaus miestelėnų skaičiaus neradau, nes Lietuvos statistikos departamentas pateikia bendrą Anykščių rajono miestų gyventojų skaičių. Žinia, mūsų rajone yra trys miestai. Juose šių metų liepos 1-ąją iš viso gyveno 9 tūkst.127 žmonės. Troškūnuose ir Kavarske, kartu sudėjus, bent tūkstantis miestiečių dar turėtų būti likę. Taigi, anykštėnų gal ir yra kiek daugiau nei 8 tūkst., bet nedaug daugiau…

Anykščiuose klesti turizmas, kavinėse, bent per pietus, – būriai žmonių. Miestas vis gražėja ir gražėja, gražėja, žėja, ėja… Ir kas iš to. Tokiu pamąstymu, sutinku, primenu žydą, kuris, žiūrėdamas į vaivorykštę, pyksta: „na va, šitam tai jie pinigų turi!“

Turistai į Anykščius atveža pinigų. Turizmo sektoriaus įmonės iš atvykstančiųjų uždirba. Vasaromis pas tėvus grįžtantys studentai dėl  judesio mieste gali nesunkiai susirasti sezoninį darbą,ar prasukti savąjį trumpalaikį versliuką. Pliusų yra iš turizmo. Tačiau rajono gyventojų skaičius stabiliai mažėja. Labai stabiliai, kiekvienais metais mūsų bent 500 mažiau. Išeitų, jog tos turizmo sektoriaus įkurtos darbo vietos yra tarytum virtualios. Etatas yra, darbuotojas yra, bet žmogaus Anykščiuose kaip ir nėr. Negali SPA „Vilnius Anykščiai“ virėjas būti virtualus. Nes tada ir steikas būtų virtualus. O už virtualų steiką gali tik „like“ gauti, net ir virtualių pinigų niekas nemokės.

Rūkydamas mačiau – traukinukas nusivežė tris turistus. Ir turistai buvo tikri, ir vairuotojas…

Dalis Anykščių turizmo sektoriuje dirbančių žmonių yra atvažiuojantys, net dalis verslininkų Anykščiuose leidžia tik vasaras. Tokių darbuotojų algos ir verslininkų dividentai beveik neturi ryšio su Anykščių kirpėjomis, padangų montuotojais ir „Bikuva“.

Yra Anykščiuose šaknis įleidusių atvykėlių ar sugrįžusių anykštėnų. Visi tokių pažįstame. Net dešimtis. Bet imigrantų ar reemigrantų skaičius neprilygsta iš mūsų miesto išvažiuojančių skaičiui. Stabiliai optimizuojant valstybines įstaigas, naikinamos gerai apmokamos ir sąlyginai saugios (paaiškėjo, kad nė velnio jos nesaugios) darbo vietos. Ir jos nuolat, metai po metų naikinamos. Šiame miesto recesijos etape pramonės jau nesureikšminu. Šaukštai po pietų.

Kas važiuoja gyventi į provinciją? Žaliavalgiai, pagonys, molinių namų entuziastai. Dabar – dar ir nuotoliniu būdu galintys dirbti žmonės. Bet ir vienų, ir kitų nėra labai daug. Ir vieni, ir kiti nėra labai stabilūs. Dirbantys per nuotolį trečią nakties gali nuspręsti, kad nuo rytdienos dirbs iš Didžiasalio ar Floridos. O žaliavalgis bet kurią minutę gali gauti patikimos informacijos, kad mokslas įrodė miesto smogo teigiamą įtaką žmogaus sveikatai. Ir – rašyk laiškus, Marusia…

Mums vertingiausi yra nostalgijos namo ginami anykštėnai. Šitie stabiliausi. Šitų miestas nenuvils, jie jį žino kaip nuluptą,  dar ir bobutės blynai yra vertybė. Bet grįžtama ten, kur buvo gera. Kažin ar Anykščiuose laimingi buvo už minimalią algą dirbusių tėvų vaikai. Jie jau paauglystėje suprato, kad čia – dumblas ir mauras. Kad UK geriau. Ir Vilniuje geriau. Net, atsiprašant, Panevėžyje geriau.

Kažko panašaus į vidutinį sluoksnį Anykščiuose neliko prieš daugelį metų. Padoriau uždirbę žmonės iš Anykščių vyti trisdešimt metų…        

Šiomis dienomis girdėjau vertinimą: „Kai rajonų valdžios nežino, ką daryti, tai daro turizmą“. Nuo savęs pridėčiau dar ir investicijas į atsinaujinančios energijos elektrines… Pastarosios – apskritai ideali investicija:  nei orą teršia, nei darbuotojų joms reikia. Tik kaimiečius nervina. Bet kiekgi ten tų kaimiečių…

Visoje Lietuvoje tas pats? Ne visai. Pagal procentinį gyventojų skaičiaus mažėjimą Anykščiai yra vienas iš greičiausiai nykstančių rajonų Lietuvoje. Kartu su Šakiais, Jurbarku, Kelme.  Gyventojų skaičių stabilizavo pramonę išsaugojusios savivaldybės (pvz. Utenos, Mažeikių, Šiaulių rajono).

Miestams išsaugojus darbininkiją, išliko ir valdininkija – grandininė šių savivaldybių nykimo reakcija arba neįvyko, arba jau baigia užgesti. 

Lyg ir atrodo, kad Anykščiai dar nėra komoje, dar galėtų kabintis į gyvenimą. Bent teoriškai mūsų mieste gali gauti visas būtinąsias paslaugas nuo gimimo iki mirties. Aaiii. Tiesa, ne! Gimimo paslaugos Anykščių ligoninė nebesuteikia. Na, bet tie, kurie gyvena, tai jau yra gimę. Žodžiu, gimimo paslauga nėra aktuali.

Tačiau diskusijų, svarstymų apie rajono demografijos stabilizavimą (spektras – nuo kinų importo iki paramos Juškoms, organizuojant jų iš kitų rajonų atsivežamų darbuotojų „įanykštinimą“) negirdėjau. Tokius klausimus sunku ir rizikinga spręsti. Kaip kurti darbo vietas, kai nėra darbuotojų, ir kam įsivežti tūkstantį kinų, kai nėra darbo? Nežinau aš, kas pirmas – višta ar kiaušinis. Žinočiau, dirbčiau ne „Anykštai“, o Abramovičiui (arba Abramovičius dirbtų man). 

Darykim turizmą. Turizmas yra gerai. Turizmas faina. Ir man nuo redakcijos balkonėlio smagiau stebėti įdegusią turistę nei po pamainos grįžtančią darbininkę. Tiesa, turistė „Anykštos“ neskaito, skelbimų pas mus nededa. Bet juk ne piniguose laimė…