Verslioji Onutė nuo pat mažens darbavosi kolchoze, net karves melžė, kol išvažiavo gyventi į Uteną.
Kunigiškiai – pačiame rajono pakraštėlyje įsikūręs kaimas – vos už poros kilometrų jau Vyžuonos, turtinga istorija garsus miestelis, priklausantis Utenos rajonui. Nors administracinė priklausomybė anykštėnais leidžia vadinti, tačiau jie jau vyžuoniškiai – mistiniu žalčiu Vyžu garsios bendruomenės parapijiečiai.
Kaimas nuo senųjų laikų priklausė Vyžuonų klebonijai, žmonės dirbti ėjo į klebonijos ūkį ir duoklę produktais mokėjo kunigams. Surašant 1923 m. suskaičiuotos 23 sodybos su 125 gyventojais. Nūnai, nors sodybų daugiau negu dešimt, statosi ir naujų, tačiau kaime registruotų gyventojų – vos keli.
Brastos, tiltai, lieptai…
Kaimas stūksojo pašilėje, tarpumiškėse į ūlyčią susikupavęs. Po žemės reformos, sumatavus valdas į viensėdžius, išsibarstė plačiai sodybomis – ir paupiuose, ir tarpumiškėse. Plačiai driekiasi smiltėtos grikius brandinančios kalvelės ir nemažai drėgnų paversmių. Didelė upė ir mažesnė upelė, jų nuolat išsipilančio platyn ir aukštyn vandens sukuriamos problemos: kaip pasiekti žemes kairiajame krante, o po to dar ir pievas už Vyžuonos…
Brastos, tiltai, lieptai nuolat būdavo reikalingi. Kunigiškiuose gimęs Pranas Daugilis nuolat prisimindavo šaltiniuotus pašilių laukus, kur jo tėvai, teta Anelė gyveno. Kaip didžiam būry jaunimo augo, kaip kartu žuvį gaudė, į vakarėlius eidavo, Vyžuonose atlaidus ir pakermošius smagiai švęsdavo. Jis pats toli nuo tėviškės neišėjo, namelius pasistatė jau besikuriančioje kolchozo gyvenvietėje Vilkabrukiuose.
Darbavęsis nuoširdžiai, darbštumo, atkaklumo, išmonės nestigdavo. Tai ir traktoriumi ratiniu visus darbus įveikdavo, o javams pribrendus sėsdavo prie kombaino vairo. Pirmūnas, nuolatos pirmūnas. Dažnai jam kokią raudoną vėliavėlę įteikdavo, vis naują ir naują žvaigždelę ant kombaino bunkerio išpaišydavo. Dar vieną šimtą tonų mat prikūlęs. Metai bėgo, viskas keitėsi, išaušo laisva Lietuva, teko išgyventi žmonos mirtį, ligas ir atsivėrusią vienatvę pergalėti padėjo gerų žmonių, ypač Gabijos, globa bei pagalba. Kol mirtis išsivedė….
Nuo seniausių laikų buvęs ties Kunigiškiais tiltas per upę, buvusi ir smuklė, čia buvo pastatytas vienas pirmųjų malūnų ant sraunios Šventosios upės…
Malūnas ir malūnininkai…
Atmintyje praėjusio amžiaus pradžioje malūną valdęs Viliūnas. Jo sėkmė, geros pajamos malūne, puikus ūkis, didelė šeima, bene penkios aikštingos ir dailios dukros bei vienintelis sūnus Antanas. Šis ilgokai bernavo, mėgo ne tik gerą kompaniją, bet ir medžiokles… Vedė Baleišytę iš Gerkonių. Iš didelio ūkio kilusią ir dar Debeikių viršaičio seserį.
Įsikūrė gražioje vietoje didelėje sodyboje netoli Šventosios, visai netoli tėviškės malūno. Bet greitai užgriuvo karas, o jaunasis Viliūnas pokariu kažkaip tarp vienų ir kitų bekariaujančiųjų susipynė – nušovė jį miške, net tiksliai nežinoma kas, užkasė. Tik vėliau artimieji perlaidojo prie tėvų, į kapą Vyžuonų kapinėse. Vilūnų dukterys po pasaulį išsiblaškė ir jų sodyboje gyventi pasiliko malūnininkas Albinas Tranas, atėjęs nuo Salako… Griežtas, ryžtingas vyras… Vedė Guobytę Stasę, visai netolimą kaimynę iš Bėdžių. Kažkaip su jos broliu Jonu susipažinęs palengva įsižiūrėjo ir į jo seserį. Merginai buvo pabodęs gyvenimas prie nelabai mėgiamos pamotės, todėl ilgai negalvojusi ištekėjo ir apsigyveno ant pačio Šventosios kranto, pas malūnininką. Smagi buvo moteris. Tilpo joje daug nuoširdumo, didžio noro bendrauti, bičiuliautis, svečiuotis ir svečių sulaukti.
Susipynė čia reikalai su partizanais, su politika ir kartą užėję sovietiniai aktyvistai malūnininką areštavo. Nors tardė, kamavo, neprisipažinęs, o kuomet atseikėjo dvidešimt penkerius metus, paduotą pasirašyti plunksnakotį sviedė – kaip raketa praskriejęs lankstu jis įsibedė plunksna į teismo dokumentą.
Pasilikusi viena S. Tranienė su dukromis Palma ir Ona šiaip taip vertėsi, išgyveno. Mergaitės veik suaugo, kol dešimtį metų Stalino lageriuose vyras atpylė. Neblogai ir tenai gyveno – talentas jo nuostabiausias pagelbėjo net ir nelaisvėje. Visokių dalykėlių karininkams, prižiūrėtojams primeistraudavo, net degtinės gamybos aparatą kalėjimo administracijai sukonstravo.
Apie šapalus ir povandeninę
medžioklę
Meistrystės tęsėsi. Tuoj sugrįžus iš didelio ilgesio gimė sūnus Saulius. Laisvi buvo atokiame vienkiemyje prie upės. Malūnas, elektra nuo dyzelinio variklio. O pamatęs vieno ruso iš Leningrado atsivežtą fabrikinį, nagingasis Tranas greitai sumeistravo povandeninės žuvų medžioklės šautuvą Sauliui.
Iki tol badęs paprastomis stalo šakutėmis, paniro į gelmes gerai ginkluotas ir netruko pradžiuginti didžiuliais laimikiais. Prisimindavo, kad panirus į upės gilumą priešais išvysdavo penkių kilogramų šapalo nasrus ir širdis sudrebėdavo. Bet šaudavo ir į tokį. Dvikova baigdavosi žmogaus pergale. Gilumoje po kelmynu buvo pašauta ir vėgėlė. Neregėto dydžio – ji ištrūko, net puolusi ir apibrozdinusi žveją nuplaukė savais keliais.
O pas Tranus seklyčioje visuomet žuvies prikepta – nuotaika gera, Tranas traukia cigaretę, Tranienė plačia šypsena sveikina ir vaišintis kviečia. Saulius savo povandenine meistryste ir užsidirbdavo – paprašo kokie uteniškiai „progelei“ sugauti žuvies, tai ir neria – sugauna dešimt ar daugiau kilogramų rinktinių žuvų. Užsakymas atliktas, dešimt, o kartais ir daugiau rublių kišenėje…
Gyvenimo tėkmė
Laiko tėkmė galingesnė net už upės srovę, nes vanduo ilgai užtrunka, kol akmenį nudilina, sugriauna, o štai bėgantys metai labai greitai žmogaus amžių sutirpdo. Taip palengva tas paupio pasaulis ir sunyko. Pirmiausia mirė senasis Tranas, po to jau visiems teko iš pamėgtų namų ant upės kranto kraustytis – juk Lietuvai vėl gavus nepriklausomybę juos malūnininko Viliūno palikuonys susigrąžino.
Saulius jau tuo metu gyveno Vaitkūnuose, didžiulė buvo jo šeima. Prieš porą metų neatlaikė geraširdžio milžino širdis – mirė staiga, tiesiog užmigo ir nebepabudo. Visai neseniai buvo mirusi ir jo vyresnėlė sesuo, daug metų Šiauliuose gyvenusi Palma.
Tik po to pasimirė senoji Stasė, išėjo iš šio pasaulio vos ne šimtą metų linksmai jame pabuvusi. Pasiliko iš anos kartos tik vienintelė Ona. Ir ką gali pasakyti – nebėra giminės, nebėra tų žmonių, kurie buvo patys mieliausi, patys tikriausi, patikimiausi. Tik jau gerokai nutolę ir gyvenimo vieta ir sava dvasia jų palikuonys tebegyvena.
Tiesiog tik žinai, kad jie yra, kartais susitinki, bet viskas trūkę, pertrūkę, nutrūkę. Kaip ir kaimas, kadaise buvęs gyvas, tikras, vieningas, dabar jau išblaškytas, suskaldytas, menkas, savastį praradęs.
