Apie meilę ir nuodėmę („Rievės“, 2025-12-23)

,,Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis, bet neturėčiau meilės, aš tebūčiau žvangantis varis ir skambantys cimbolai. Jei turėčiau pranašystės dovaną ir pažinčiau visas paslaptis ir visą mokslą; jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti, tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas“. Užrašiau iš atminties, patikrinau gūgle (pati ta vieta tikslinti Šventą raštą). Pasirodo, laišką, kuris dar vadinamas himnu meilei, tebemoku mintinai.
Ne aš viena taip išprususi. Dar moku ir lozungą iš Moralinio komunizmo statytojo kodekso: ,,Žmogus žmogui bičiulis, draugas, brolis!“ Taip pat labai teisinga, graži mintis.
Labai retai rašau redakcijos skiltyje ,,Rievės“, nes bijau, kad imsiu moralizuoti. Vengiu pamokslų nuo kalno, nes paprastai jie nuo žmonių nubėga kaip nuo žąsies vanduo. Savo daugiau kaip trisdešimt metų trunkančią žurnalistės tarnystę Anykščių kraštui suprantu kaip žinių apie tai, kas vyksta rajone, skleidimą , o taip pat pareigą kiekvienam suteikti galimybę laisvai reikšti necenzūruotą nuomonę.
Tokiu veiksmu reiškiasi mano meilė Jums, Mieli „Anykštos“ Skaitytojai.
Pasižiūrėkim, kaip pavyksta. Keli drąsesni žmonės, jaučiantys atsakomybę už tai, kas vyksta Anykščiuose, pamažu tapo redakcijos kolektyvo dalimi, nuolat rašo nuomonių skilčiai ,,Pastabos paraštėse“. Kiti, gal mažiau drąsūs ar svarbių aplinkybių supančioti, reiškiasi naujienų portale anyksta.lt komentuodami straipsnius.
Komentarų kiekiu mes Lietuvoje – pionieriai. Ypač aistringus, su geriausiais rusų ir anglosaksų folkloro elementais kartais tenka net pratrinti ir blokuoti. O turėtume mokytis atlaidumo! Nes ,,ji visa pakelia“, ,,nepasiduoda piktumui“, ,,visa ištveria“…Nes gal tai žmogaus saviraiška ir sąmoningai pasirinkta protesto išraiška iškeikti, apspjauti?
Naujos ribos ir naujas normalumas arba vis plačiau prasiveriantis Overtono langas, regis, yra esminė šio dešimtmečio problema. Įdomu bus pamatyti, kiek tai išplės mūsų toleranciją ir išugdys meilę.
Štai atsiimdama geriausios sportininkės apdovanojimą plaukikė Rūta Meilutytė į padėkos renginį atėjo su liemenuku. Sėdėjo nutaisiusi akmeninį veidą ir nepakilo ant scenos atsiimti apdovanojimo iš kunigo Ričardo Doveikos rankų. Taip plaukikė išreiškė protestą Lietuvos sporto politikai.
Kunigas nepriėmė čempionės poelgio kaip asmeninio įžeidimo, nors jis Meilutytės dramoje ,,ne prie ko“– bažnyčia neskirsto pinigų sportui – ir nepasimetė. Nusileido į salę, priėjo prie plaukikės ir maloniai šypsodamasis perdavė jai apdovanojimą. R. Meilutytė ir toliau nereagavo – neatsistojo, nepadėkojo dvasininkui, kuris renginyje atliko tik jam pavestą darbą. Mintis, kad kunigas ne savo valia tapo jos sugalvoto protesto įkaitu ir turėjo dėl jos neįžvalgumo pasijausti nemaloniai, matyt, net nesupleveno šiuolaikinės gladiatorės galvoj.
Duodamas interviu apie šį įvykį išmintingasis kunigas, tarsi Popiežius prieš Velykas nuteistajam, dar nuplovė ir čempionės kojas. Kunigas nerodė nuoskaudos. Jis sakė, kad ,,Rūtos laikysena, jos priimta pozicija, yra joje brendusių tam tikrų vidinių išgyvenimų, supratimo, jausmų ir minčių atidengimas, kuris yra vertas didžiulės pagarbos ir dėkingumo“.
Man regis, šis veiksmas buvo apie meilę. Tokią meilę prieš du tūkstančius metų skatino Apaštalas Paulius, rašydamas Laišką korintiečiams. Užsiaugink tokią meilę ir galėsi ,,kalnus kilnoti“.
Širdimi ir protu suprantu, kad meilė yra vienintelis kardas, kurį galima pakelti prieš kitą žmogų. Tačiau suprasti ir jausti yra viena, o štai mylėti, pavyzdžiui, redakcijos prietelių, visai kas kita. Tai ne tas pats, ir net nepanašu, kaip pamilti valkataujantį katiną.
Toks būtų „Anykštos“ redakcijos vyriausiosios redaktorės „evangelizacinis“ žodis.

P. S. Dabar nuodėmių išpažinimas.
Matydama ant galijoto nugaros liemenėlę, aš vyčiau lauk dizainerį. O jeigu dizainerio nebuvo, Rūta „autfitą susistilizavo“ pati, gali tekti luktelėt, kol baigsis paauglystė. Nors paauglystė praeina ne visiems. Ugdančių skonį knygų šiuo atveju neverta dovanoti. Nors… ne visi čempionai yra be smegenų. Štai olimpietis plaukikas Arvydas Juozaitis, knygas rašo.