„Kai užaugsiu, būsiu daktaru… Arba astronautu… Nors geriau pagalvojus, už vis labiausiai norėčiau būti prezidentu…“ – panašiai svarsto ir darželinukas, paklaustas, kuo bus užaugęs, lygiai taip pat ir abiturientas „mėtosi“, prieš uždarydamas mokyklos duris.
Noras pabūti viskuo, pasirodo, kamuoja ir miestus. 2012 m. Anykščiai buvo išrinkti Lietuvos kultūros sostine – ir tai bene vienintelis realus titulas, kurį mūsų miestas turėjo. O kiek buvo norų! Ir Europos kultūros sostine norėjosi pabūti, ir prie UNESCO kūrybinių miestų tinklo pageidavo prisijungti. Na, nepavyko… Tiesa, ir jau toks „pabuvęs“ noras tapti kurortu…
Naujausia užgaida – tapti lėtuoju miestu ir prisijungti prie Lėtųjų miesto tinklo, vienijančio 252 pasaulio miestus. Anykščių, kaip lėtojo miesto, vizija patvirtinta ir Anykščių rajono savivaldybės strateginiame 2019 – 2025 m. plėtros plane.
Miestas, kuris nori prisijungti prie Lėtųjų miesto tinklo, turi atitikti net 52 reikalavimus – tokius kaip triukšmo, taršos ir eismo mažinimas, aplinką tausojančių technologijų propagavimas, pėsčiųjų zonų bei žaliųjų erdvių didinimas, vietinių verslų ir amatų skatinimas, vietinės virtuvės tradicijų puoselėjimas ir panašiai.
Nereikia analizuoti gilios senovės – tai, kas mieste vyko, kokie projektai buvo įgyvendinami prieš 5-6 metus, nugrimzdo giliai į Šventosios dugną ir nebėra prasmės jų „kelti iš numirusių“.
Užtenka apžvelgti pastarųjų metų aktualijas. Vienas iš reikalavimų tapti žaliuoju miestu – žaliųjų erdvių didinimas. Betgi rajono valdžia intensyviai dirba, kad tik tų žaliųjų erdvių būtų kuo mažiau. Ir kliuvo pirmiausia Liudiškių kalvai, ant kurios ilsisi vienas didžiųjų Lietuvos rašytojų – Jonas Biliūnas. Nuspręsta nupjauti per 300 medžių – neva jie seni, pažeisti, nudžiūvę… Va taip, vienu mostu „šnai“ – ir nebėra medžių. Tegul Biliūno kapas, kaip koks obeliskas, būna matomas iš bet kurios Anykščių vietos. O kad ir kavarskiečiai jį matytų, gal būtų galima „paieškoti“ ir daugiau nereprezentatyviai atrodančių medžių… Vieną kitą šimtą rąstų tikrai būtų kur padėti (gal „Dievas“ duos ir medinė Voruta Anykščiuose atsiras…)… Įdomu, ką lėtųjų miestų inspektoriai, tikrinantys, ar miestas atitinka visus lėtiesiems miestams taikomus reikalavimus, mano apie apšvietimą… Drįstu manyti, kad net lėtuosiuose miestuose yra tinkamas apšvietimas – ir visai nesvarbu, kaip apšviestas miestas: žvakėmis, deglais, lempomis, bet norisi tikėti, kad kažkaip juose yra pakankamai šviesu. Nušniojus medžius nuo „biliūnkalnio“ reikėtų „nepasišiukšlinti“ ir bent jau gerą neoninę lempą įrengti – ir vėl vardan kavarskiečių, tegul ir jie mato J. Biliūno kapą.
Dar vienas gražus projektas, susijęs su miesto žaliosiomis erdvėmis, – noras sutvarkyti Koplyčios teritoriją – žinoma, iškirsti „mažumėlę“ medžių, apjuosti teritoriją tvora, o pievelę pagražinti trinkelėmis. Aišku, nereikia iš karto galvoti, kad ta tvora bus kažkokia betoninė ir visai negraži – prisimenu, kokia „gražia“ aukšta dratine tvora buvo apjuostas vaikų darželis, kurį lankiau. O kaip būdavo smagu landžioti per „kažkokiu būdu“ tvoroje atsiradusias skyles! Kuo ne užsiėmimas vaikams? Jeigu miesto valdžia rimtai pasikalbėtų su tautodailininkais, žiūrėk, gal net medinių pinučių tvorą būtų galima rasti. Ieškodama tvorų pavyzdžių, „google“ vaizduose radau išskleidžiamas tvoras, tokias tarytumei širmas. Manau, tai būtų geriausias variantas – kai reikia, kad miestas atrodytų gražiai, pastatei tokias tvoras, o eilinę dieną sunešei tas tvoras į Koplyčios rūsį ir telaukia jos iškilmių – Miesto šventės, Mero inauguracijos dienos, svečių iš Maduonos vizito… Kažką panašaus ir apie trinkeles būtų galima pagalvoti… Pagalvokim, anykštėnai, visi drauge, gal ir daugiau alternatyvų, kaip „papuošti“ miestą, galėtumėm valdžiai pasiūlyti…
Ir dar vienas pastebėjimas… Tokia, sakyčiau, smulkmena, apie kurią net neverta daug diskutuoti. Ar gražus jums Šeimyniškėlių piliakalnis? Man tai jis nei gražus, nei negražus. Tiesa, vietoje neblogoje jis stovi… Ir į kultūros paveldo objektų sąrašą dėl savo archeologinių ir kraštovaizdžio savybių yra įrašytas… Bet, pasirodo, na ir kas, kad piliakalnis yra kultūros paveldo objektas. Būta ten paveldo, jeigu jis net pilies medinės negali atlaikyti. Manyčiau, kad paprastą medinukę Šeimyniškėlių piliakalnis tikrai atlaikytų, tačiau kyla klausimas – kokio didumo pilį rajono vadovai nusprendė statyti, kad pirmiausia reikia sutvirtinti piliakalnio šlaitus, o tik tada imtis statybų? Drakulos, Grafo Montekristo pilį ruošiamasi statyti?
Pasvarstė statybų iniciatoriai ir nutarė, kad geriau paaukos Šeimyniškėlių piliakalnį – na, pavers jį eiline smėlio kalva, na, gerai, kalnu, bet pilis vis tiek stovės. Tik bėda – nederina projekto Kultūros paveldo departamentas, nors tu ką… Rašo rašo raštus savivaldybė, o atsakymas vis toks pat – nėra jokio reikalo tvarkyti piliakalnį, nes jo būklė ir taip yra gera… Tačiau, jeigu jau kertam medžius negailėdami, tai gal ir kokį vieną piliakalnį galim paaukoti, juk ne šiaip sau, o dėl pilies…
Matant, kaip Anykščių rajono valdžia stengiasi „sutvarkyti“ miestą, kyla klausimas – gal jie nieko nežino apie Savivaldybės patvirtintą strateginį plėtros planą? Na, panašiai taip, kaip Savivaldybės administracijos direktorius nežino, su kuo jis susirašinėja…
