Būti savivaldybės lygmens politiku nuobodu. Rajonų tarybų nariai susirenka kartą per mėnesį, rankas pakiloja, tarpusavy pasišneka, kavos išgeria ir reikšmingi išsiskirsto. Kai kur yra tradicija prieš posėdį sugiedot: „Sausio mėnesįįįį gyyyyyyyyyyyyymusius prašom atsistot”, padalint rožių ir gimtadienio proga pakviesti prisijungti prie vienos iš valdančiųjų partijų. Žodžiu, tik tokie mūsų kaimų politikų kasdieniai malonumai.
Būti savivaldybės lygmens politiku nuobodu. Rajonų tarybų nariai susirenka kartą per mėnesį, rankas pakiloja, tarpusavy pasišneka, kavos išgeria ir reikšmingi išsiskirsto. Kai kur yra tradicija prieš posėdį sugiedot: „Sausio mėnesįįįį gyyyyyyyyyyyyymusius prašom atsistot”, padalint rožių ir gimtadienio proga pakviesti prisijungti prie vienos iš valdančiųjų partijų. Žodžiu, tik tokie mūsų kaimų politikų kasdieniai malonumai.
Bet kai monotonija įkyri, ieškoma pramogų, adrenalino. Štai du šimtus metų Ignalinai vadovaujantis Bronis Ropė pareiškė, kad nori būti Lietuvos Prezidentu. Mano supratimu, prezidentiniais B. Ropės norais kelias tik iki LRT studijos debatų grįstas. Bet vis tiek smagu. Debatai, diskusijos su kitais kandidatais apie Lietuvos pagerinimą… Įtampa, adrenalinas…. Atsiprašau B. Ropės (dėl viso pikto atsiprašau ir Buroko, Kopūsto, Ridiko ir kitų panašios kilmės pavardes turinčių žmonių), tačiau Jūs negalite būti išrinktas Lietuvos Prezidentu. Na, ištarkit garsiai pats: „Jo ekscelencija, Lietuvos Respublikos Prezidentas „valstietis” B. Ropė”. Skamba kaip pasakoje „Čipolino nuotykiai”… Tiesa?
Kol Ignalinoje linksminasi vienas meras, Zarasuose „kaifuoja” visa rajono taryba – per dvi savaites du merai nuversti. Tokiais tempais keičiant valdžią rugpjūčio mėnesį eilė merauti ateis ir mano uošvienei. Uošvienės perspektyvos, žinoma, džiugina. Tačiau kalbant kiek rimčiau – tai, kas vyksta Zarasuose, yra blogai. Kol tarybos nariai keisdami merus linksminasi, normaliai nedirba ne tik rajono vadovai (mat jie arba išsipakuoja arba susipakuoja daiktus ir keičia sienų dekoracijas), bet ir didžioji dalis valdininkų. Iš patirties žinau… Šiaip jau į lengvai prieinamą Zarasų savivaldybę tarpuvaldžiu prisiskambinti yra sudėtinga. O per kritines dienas, turiu omenyje rinkiminius arba vertybinius (nuo žodžio „versti”) posėdžius, apskritai niekas Zarasų savivaldybėje nekelia telefonų. Kita vertus, jei Zarasuose viena valdžia ežero saloje kas griovus, o kita tuos griovius lygins, tai ne tik turistai, bet ir bulvės ten neaugs.
Nieko gero iš Prezidentinės Ignalinos valstybės, bet Zarasų pirmykštė bendruomeninė santvarka – dar žemesnis visuomenės vystymosi etapas.
Anykščių valdžia taip linksmintis kaip B. Ropė neturi galimybių, o opozicija nėra tokia smagi kaip Zarasuose, todėl pramogėlių sau ieško reglamentuodami žiniasklaidos darbą. Vis dar neatšauktas Anykščių savivaldybės administracijos direktoriaus Viliaus Juodelio įsakymas, pagal kurį informacija žurnalistams gali teikti tik jis, jo pavaduotojas bei savivaldybės spaudos atstovė. Ir į savivaldybę laikantis direktoriaus įsakymo žurnalistas gali įeiti tik gavęs vieno iš minėtų trijų asmenų leidimą. Keli sprindžiai (dvyliktu šriftu) kitų panašių direktoriaus nurodymų parašyta. Žodžiu, žmogus žurnalistų darbą kaip reikiant apsunkino. Bet kai pagalvoji, tai ir sau naštą užsikrovė. Būdavo, kad anksčiau paskambini kokiam valdiškam privačių šunų gaudytojui ir paklausi, kieno Brisius drumsčia Marijonos iš Milaikiškių ramybę. Dabar apie šunis su šunų gaudytoju turi kalbėti per direktorių. Ne direktorius, o kažkoks TEO LT komutatorius… Kita vertus, V. Juodelis – buvęs KGB rezervo kapitonas. Gal sakau, to žmogaus priklausymas KGB buvo savotiška jo laisvalaikio praleidimo forma, hobis. Tada viskas suprantama – pomėgis žinoti, kas apie ką su kuo kalba, išliko, tik žinių surinkimo forma pasikeitė.
Gražiausiai linksminasi Utenos meras Alvydas Katinas. Jis neseniai buvo Kinijoje. Iš ten A. Katinas parsivežė Strateginio planavimo ir investicijų valdymo skyriaus vedėją Algirdą Gildutį, vertėją Jaffrey Klarke bei Aukso apdovanojimą. Tiesa, pirmuosius du tai iš Lietuvos meras ir išsivežė. Bet, kad atgal parvežė – tai tikrai geras žmogus. „The LivCom Award” – vadinosi kiniškas konkursas. Už ką auksą A. Katinui davė perskaitęs utena.lt informaciją, dorai nesupratau. Ar už tai, kad Utena gražiais sutvarkyta, ar dėl to, kad gerai nufilmuota? Viena aišku – aukso buvo daug, vienas A. Katinas jo parsivežti negalėjo, todėl skraidinosi nešikus.
Žinot, pasaką, kaip piemuo išdykaudamas kviesdavo vyrus, avis nuo vilkų ginti. Vyrai atbėga – vilkų nėr, o piemuo, juos išdūręs, žvengia. Kol galų gale vilkai avis išpjovė… Taip ir su A. Katino prizais. Uteną kas nors kas antrą mėnesį pripažįsta geriausiu miestu. Tad net kai Europos Sąjungos sostinė iš Briuselio su visais komisarais, emisarais, gėjais ir Briuselio kopūstais bus perkelta į Utena, nebepatikėsiu. Manysiu, kad ir tai ne realybė, o A. Katino viešieji ryšiai.
(Žurnalas „Aukštaitiškas formatas” 2013 m. Nr.4)
