Ar Kalėdos – visuomet džiaugsmo šventė? (Rievės. 2023-12-30)

Ar visiems vaikams, anūkams, draugams ir artimiesiems nupirkote dovanų? Ar jos buvo kažin kada supakuotos, ar – Kūčių naktį? Ar dovanų pirkimas – malonus užsiėmimas, ar didysis metų galvos (ir piniginės) skausmas? Ar Kalėdos – ramybės, pasibuvimo, atleidimo, džiaugsmo laikas, ar didžiausias metų vargas, kuomet, apsikrovęs puodais ir dovanėlėmis, leki per kelis rajonus pasveikinti?

Tokie klausimai kyla kasmet, nes, net neabejoju, yra dvi grupės žmonių: Kalėdų laukėjai ir Kalėdų nekentėjai.
O kitaip ir būti negali, nes, sutikite, šv. Kalėdos – tarsi ramybės, apsilankymo, pabuvimo drauge metas – tapo beprotišku lėkimu ir dideliu galvos skausmu „ką nupirkti?“ Kai jau lapkričio pradžioje Vėlinių žvakeles pakeičia kalėdiniai papuošimai, kitaip ir būti negali. Kai, nuvažiavęs iki prekybos centro duonos, jau gruodžio mėnesio savaitgaliais neberandi, kur automobilį pasistatyti. O jei tos duonos prireiks likus savaitei iki švenčių… na, tuomet sėkmės!

Kai buvau vaikas, švenčių laukdavau su dideliu nekantrumu. Ir Kalėdų Senelio, žinoma, kurio taip ir neteko pamatyti, nors ir labai tikėjausi. Stebuklingas būdavo eglutės puošimas – ją visuomet parnešdavo tėtė. Pakrypusią, su kas antra šaka, nes gamtininkui gražią kirsti širdis neleidžia. Kartais, dar vaikystėje, tėtė pasiimdavo mus kartu į mišką – klampodavom sniegu, taikydami į jo pėdas ir vargiai suspėdami iš paskos… Vaikystės Kalėdos buvo kitokios, be jokios abejonės. Susipakuodavom į raudoną „Moskvičių“ ir vykdavom vieną dieną pas vienus senelius, kitą – pas kitus. Tas važiavimas taip pat būdavo nuostabus – susitikimai su giminėmis, grįžimas namo prikimštais pilvais…

Šiuo metu gi įsisukau ir aš į tą verpetą. Ką nupirkti? Kada? Kaip papuošti vaikus karnavalams? Dovanėlės mokykloje, dovanėlės darželyje, ten nunešti, o ten – atnešti. Kur kada nuvažiuoti? Ką pasiimti ir kiek pagaminti? Nerūpestingos dienos baigėsi sulig pirmojo vaiko gimimu. Manęs niekas nebeveža pas senelius (o jų ir nebeturiu…), nebežadina kepamos žuvies kvapas, ir manęs niekas nebesiveda eglutės. Dabar tokią pačią pasaką turėčiau kurti pati.

Todėl suprantu ir tuos švenčių nekentėjus. Kuomet, pavargęs po darbų, turi lėkti, bėgti, nes taip reikia, taip daro visi ar bent jau didžioji dauguma. Šventės pavirto į prekybininkų šou, akį traukia įvairiausios akcijos, vieni už kitus garsiau šaukia: „Ar jau pasirūpinote dovanomis? Ateikite į „xxx“, apsipirkite internetinėje parduotuvėje „yyy!“, ir tuomet biudžetas dovanoms plečiasi, plečiasi… Tiek įpratome pirkti ir dovanoti, ir dar kartą – pirkti, pirkti, kad jau ir Lietuvoje po švenčių dovanų gavėjai plūsta į prekybos vietas grąžinti ar išsikeisti nereikalingas dovanas. Tad tos dovanos pasidaro tik tam, kad dovanotum.

Mąstau: galbūt šiuolaikiniai pirkimo vajaus apimti žmonės jau nebesuprastų, jei į svečius atvyktum nešinas savo keptu pyragu. Užėjęs pasakytum: „Labas, atvykau aplankyti“.

Žinoma, ir dovanos nėra nieko bloga, jei jos – iš širdies, o ne dėl to, kad taip reikia. Jei, nešdamas dovaną, ketini pabūti drauge, o ne telefone – nuostabu.
Džiugina įvairios prieššventinės gerumo akcijos. Iš dalies tai irgi skatina pirkti, tačiau – visiškai kitaip. Prasmingai. Sako, kad žmonės prieš Kalėdas tampa jautresni, galbūt iš dalies ir dėl to, kad, susipirkę kalną dovanų, suvokia, jog kažkas per šventes net valgyti neturi iš ko… Todėl yra skubančių aplankyti vienišą senolį, paaukojančių sergantiems vaikams, Ukrainoje kenčiantiems karą.

Ir mūsų rajone yra atjaučiančių, norinčių suteikti tikrą džiaugsmą ir nelaukiančių jokio atlygio, žmonių. Štai mokiniai su savo darytomis lauktuvėmis vyksta nudžiuginti globos namuose gyvenančių senelių – net neabejoju, kad tokie apsilankymai vienišiems ar retai lankomiems žmonėms atneša nors kruopelę laimės. Seniūnai ir seniūnaičiai Kurkliuose taip pat dovanoja senyviems žmonėms ir vaikams apsilankymą bei dovanėles.

Kitas pavyzdys – dvi puikios kirpėjos, visiškai už dyką iš Anykščių vykstančios į Svėdasus apkirpti tų, kurie į miestą nuvykti negali. Arba tiesiog visų, kurie tą dieną sugalvojo apsikirpti. Ir tai – ne vaidyba, šių moterų balsuose skamba tikras džiaugsmas, kad jos gali nudžiuginti kitus.
Visos akcijos, kviečiančios aukoti, dovanoti, tiesiog nusišypsoti paverčia bėgimo šventes kitokiomis. Tokiomis, kurios iš tikrųjų turi prasmę. Apsidairykime, gal visai šalia gyvena vienišas žmogus, kuriam reikia ne dovanos, o šypsenos, šiltos sriubos, pokalbio. Gal pažįstate šeimą, kuriai reikia ne tortų, karkų ar įdarytų paršelių, o elementariausių batukų vaikams. O gal yra ir toks, šalia kurio tereikia pasėdėti, palaikyti už rankos ir palinkėti, kad ateinantys būtų šviesesni.