Arvydas Juozaitis: „Esu Lietuvos mokinys“ („Aukštaitiškas formatas” Nr/ 106)

Rašytojas, dramaturgas, publicistas, filosofas, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio konstruktorius, humanitarinių mokslų daktaras Arvydas Juozaitis, šiuo metu prikaustęs visuomenės dėmesį savo nauja knyga „Tikra Sąjūdžio istorija“, sako jaučiasi turintis sėlių geną. Atsparus. Juozaičių giminės šaknys yra ir Dusetose, ne vien Naujamiestyje. Miestelio kapinėse palaidoti rašytojo seneliai Jonas Juozaitis ir Rožė Juozaitienė (Lašaitė) – ji iš Padustėlio Lašų namo (tebestovinčio sankryžoje į Vencavus), taip pat ir Krikšto tėvai – Algis Gapšys ir tėčio sesuo Honorata Aušra Gapšienė – visi viename kape.
„Ir pats kol kas galvoju, kad man ant tų kapinių kalnelio būtų mieliausia vieta – su vaizdu į Sartų ežerą.
Ten juk Kazimiero Būgos – lietuvių kalbos vieno iš tėvų – žemė. Čia jis rado žodį „mokinys“ (kumeliukas, bindzenantis paskui darbinį arklį, valstiečio buvo šaukiamas „mokiniu“).
Esu Lietuvos mokinys“, – interviu metu AF kalbėjo Arvydas JUOZAITIS.
Tačiau seniai planuotas interviu su filosofu vis dėlto ir šį kartą ne apie tai. Tūkstantį planų turintį rašytoją ir visuomenės veikėją kalbinti apie jo kilmę, pasaulėjautą ir vaikystės Dusetas, kuriose A. Juozaitis praleido ne vieną vasarą, dar ne laikas.
Apie tai AF padarys interviu, kai išeis antroji „Tikra Sąjūdžio istorija“ knygos dalis.

– Arvydai, Jūsų parašyta knyga „Tikra Sąjūdžio istorija“ sulaukė didžiulės sėkmės. Kartojami jos leidimai, bendras tiražas – jau dešimttūkstantinis. Kokia šios knygos sėkmės priežastis?

– Leiskite patikslinti: knygos pirmas tiražas – 5 000, jis buvo išpirktas per mėnesį. Išleista antra 10 000 egzempliorių laida, ji kiek pataisyta ir papildyta. Manau, ir tai ne riba. Dėl priežasčių? Jūs, o ir visi, kas galvoja, manau, supranta – šia knyga užpildomas vakuumas, tuštuma. Mūsų ideologinė lietuviška propaganda sugebėjo taip keistai kartoti žodį „Sąjūdis“, kad tapo nebeaišku, kas tai yra, kas Sąjūdis buvo iš tikrųjų. Pirmiausiai, jaunimo galvose Sąjūdis suplaktas su Atgimimu, o tai neatitinka tikrovės. Atgimimas buvo platesnis reiškinys, jis apėmė visas visuomenės kertes, jau nekalbant, kad Atgimimas pakeitė Lietuvos valdžią – valdančią tuo metu LKP. Toji valdžia, formaliai vertinant, buvo TSKP, t. y. Kremliaus politinė jėgos atšaka. Reikėjo sąžiningai aprašyti „perestroikos“, tapusios lietuvišku persitvarkymu (kurio pertvarka nevadinome), ypatybes. Visa tai ir sudaro pirminio susidomėjimo priežastį. Be to, ką jau nuslėpsi, nekukliai turi pasakyti – autoriaus pavardė. Ir pagaliau – literatūriškai gerai parašyta knyga. Kone romanas. Istorinis romanas. Paskutinis teiginys – ne mano, o daugelio literatų ištartas.

– Kodėl knygą pavadinote „Tikra Sąjūdžio istorija“? Tai tarsi suponuoja mintį, kad kitos išleistos Sąjūdžio istorijos yra šiek tiek netikros.

– Reikėjo rašyti „Nesumeluota Sąjūdžio istorija“? Ne, neiginys pavadinime man nepatiko. Tikra – tai tikras gyvenimas, kurį gyvena žmogus, nevaidindamas gyvenimo. Ne vienas, rašantis buvęs veikėjas, anot vokiečių istorikų, „meluoja kaip liudininkas“. Juos reikia pagauti meluojant. Ypač žeidžia Virgilijaus Čepaičio knyga apie to laiko (1988 metų) revoliucinius įvykius, nekalbant apie Vytauto Landsbergio tariamus atsiminimus. Rašoma iš nugalėtojo pozicijų, o tai yra daugiau ideologija negu tiesa, kuri be melo neapsieina. Nes praeitis daroma kovos už savo įtaką „čia ir dabar“ ginklu, o galiausiai ir kėsinantis likti ateityje „vieninteliu nugalėtoju“. Visa tai sudaro Sąjūdžio antsvorį, nuvertinimo priežastį. Beje, ir mano profesoriaus Broniaus Genzelio „prisiminimai“ labai dažnai šauna pro šalį, pilni fantazijų ir prietarų. Štai tau, žmogau, „liudininkai“. 

– Ar rašydamas knygą sau taikėte savicenzūrą?

– Rašiau (ir teberašau antrą dalį) ne prisiminimus dėliodamas, ne memuarus kurdamas. Tai labai nepatikima net paties atžvilgiu. Net ne dienoraščiais remiuosi, juos vartydamas (jų faksimilių knygoje yra). Buvau ir esu apsikrovęs tų laikų laikraščiais. Kaip liudininkas kalbu tik tiek, kiek pateikiu savo liudijimų patvirtinimus iš kitų šaltinių. Naudoju gyvų bendražygių ir oponentų (net buvusių priešų) kryžminę užklausą, sugretinu rašytojus–dalyvius. Taip gaunasi istorinės tiesos žymenys. Žinoma, literatūrinis stilius, dažnas emocingas aprašymas. Yra ir įsigyvenimas į savo atmintį. Taip, tai yra klaidos galimybė. Ir jau esu pagavęs save suklydus. Kai kas pamatę klaidų. Po pirmojo labai įspūdingo knygos pristatymo praėjusių metų gruodžio 11 dieną, Lietuvos mokslų akademijos centrinėje salėje, kur buvo ir sukurtas Sąjūdis, klaidų jau pamačiau. Pristatymą, beje, galite pamatyti YouTube kanalu. Po to vakaro prie manęs priėjo tai vienas, tai kitas bendražygis ir pataisė mano padarytas klaidas. Todėl antra laida jau su tomis pataisomis. Manau, pataisų bus ir trečioje laidoje. Toks gyvas… gyvenimas.

– Jau pirmojoje knygos dalyje jaučiasi nusivylimas: viskas galėjo klostytis kitaip… Kaip kitaip? Ar iš esmės revoliucijos, kad ir dainuojančios, gali įvykti švariai, be įskaudintųjų, be nusivylusiųjų, be įžeistų?

– Ir galėjo klostytis kitaip, bet ir negalėjo. Juk kitas variantas būtų vėlgi neišbaigtas, ir vėl sakytume – „o galėjo būti kitaip“. Žinote, kas svarbiausia revoliuciniuose pokyčiuose? Tų pokyčių asmenybių protas–drąsa. Kas kiek įsitraukia, kas kiek rizikuoja. Aš buvau tapęs bebaimiu profesionaliu revoliucionieriumi, išsyk po 1988 birželio 3 dienos liovęsis eiti į darbą. Ir mane saugojo Mokslų akademijos, manasis Filosofijos, sociologijos ir teisės institutas. Taip, įsivaizduokite – mokėjo atlyginimą neinančiam į darbą. Bendradarbiai žinojo, kad maitinti turiu šeimą, o čia – Sąjūdis. Skyriaus vedėjas Bronius Kuzmickas, į darbą vasaros metu žvelgė pro pirštus, leido daug. Ir dar globojo puikioji instituto sekretorė Palmyra Katinaitė,  kuri tiesiog vijo mane į revoliuciją.  Eik, greičiau, sako, keisti Lietuvos. O alga? Bus savaime! Įsivaizduojat – komunistinė sistema maitino savo griovėjus! Taip buvo galima, tokia buvo sistema.

Tuo tarpu visa vyresnioji Sąjūdžio iniciatyvinės grupės dauguma gyveno gyviau nei kitas vasaras (kalbu ir rašau dar vis apie 1988 metus), bet vis vien sugebėdavo ir atostogų neatsisakyti.

Bet aš tik lėkiau ir dusau. Ir gerai, kad jau nuo 1983 metų rengiausi tokiai veiklai, ką rodo dienoraščiai, specialus „Politinių užrašų“ dienoraštis.

O kas ir kaip liko tarp įsižeidusių? Nė nežinau. Nors, tiesa, Romualdo Ozolo dienoraščiuose, kurie yra bene vertingiausia autentiška to meto medžiaga–patyrimas (knyga išleista 2007 metais, „Žvaigždės blėsta auštant“) rasime daug nuoskaudų. Ir daug paklydimų.

– Kokius savo sprendimus Sąjūdyje laikote istorine klaida?

– Ir į šį klausimą nežinau, kaip atsakyti. Būnant pačiame Sąjūdžio židinyje, žaizdre, leidžiant „Sąjūdžio žinias“, kuriant Sąjūdžio tinklą, palaikant jį, dalyvaujant renginiuose, Roko marše, – visko būta. Žmonės, aplink vien žmonės. Žmonių apsuptyje, kai kiekvienas suaktyvėjęs, kai geidauja savų tikslų, be reikalo Lietuvai, o reikia pasipriešinti jiems, klaidų neišvengsi. Nes sprendimus darai pats, ir už daugelį.

– Ką pajutote išleidęs pirmąją Sąjūdžio istorijos dalį?

– Pajutau milžinišką palengvėjimą – pagaliau nusirito atsakomybės kalnas nuo pečių. Nes tie amžini priekaištai, kuriuos aptariau knygos pradžios žodyje, jau ėmė slėgti. Priekaištai susitelkė viename sakinyje: „Jeigu taip tylėsi, iki išeisi Anapilin – liks Sąjūdyje didžiulė spraga“.

– Jūs akivaizdžiai mėgstate Lietuvos Respublikos Prezidentą, Sąjūdžio laikų Komunistų partijos pirmąjį sekretorių Algirdą Mykolą Brazauską. Tačiau iš knygos susidaro įspūdis, jog simpatijos A. M. Brazauskui kyla ne dėl to, kad jis padėjo Sąjūdžiui, bet iš to, kad jis nepakenkė Atgimimui ir Sąjūdžiui, nors galėjo pakenkti.

– A. Brazausko vaidmuo išskirtinis. Jo negalėjau mėgti kaip komunistinio veikėjo–funkcionieriaus, bet jo žmogiškosios savybės pranoko daugelio sąjūdiečių žmogiškas savybes. Ir tai matė visa Lietuva. Jis niekad nieko viešai neįžeisdavo, niekad net neužsipuldavo. Ši nuostata politinio veikėjo asmenybę labai papuošia, daro jį patikimu. Turint galvoje, kad A. Brazauskas buvo trinamas kaip grūdas girnose – jį trynė ir Maskva, ir Sąjūdis. O jis, laviruodamas ne dėl savęs, o dėl Lietuvos, elgėsi labai teisingai. Daug ko nesuprasdamas. Antai, jau grįžęs iš pirmojo mitingo Gedimino aikštėje (1988 metų birželio 24 dienos vakare), kurį man teko laimė vesti, LKP CK rūmuose jis naiviai atvirai stebėjosi renginio didybe (netikėjo, kad toks galėjo įvykti!) ir atvirai, prie liudininkų klausė: „Kas tas Juozaitis? Iš kur jis atsirado?!“

A. Brazauskui sunkiausia buvo po 1988 metų lapkričio 18 dienos, kai mes, Sąjūdis, reikalavome LTSR Aukščiausioje Taryboje priimti konstitucines pataisas, kokias prieš kelias dienas priėmė Estija. Tada jam buvo daug kas pagrįstai nesuprantama. Reikalas toks: mes, Sąjūdis, visai nebuvome paruošę toms pataisoms, nei paties Brazausko, nei AT deputatų joms neparuošę, to radikalaus lūžio neparuošę! Tik bėgome paskui estus, o estai jau buvo padarę visus „namų darbus“ ir savąjį LKP CK pakreipę pokyčių labui. Tada patekome į lapkričio–gruodžio konfrontaciją. Baisoka buvo konfrontacija. Ją išnaudojo Kremlius, pastumdamas Iniciatyvinę grupę „išsirinkti“ V. Landsbergį, sulaužant įstatus, pirmininku… su neribotais įgaliojimais. Bet tai kita kalba.

Kita vertus, sunkiausias išbandymas A. Brazauskui buvo LKP atskyrime nuo TSKP, įvykęs 1989-ųjų gruodį. Tai buvo pirmasis tikras, nebe mitinginis smūgis TSRS imperijai.

– Nepalaužiami disidentai – Alfonsas Svarinskas, Antanas Terleckas, Nijolė Sadūnaitė, prie Sąjūdžio nepritapo. Kodėl? Gal jie buvo per daug dori ir todėl nediplomatiški? Apskritai, ar doras žmogus gali būti politiku?

– Visi pasišventėliai buvo reikalingi Sąjūdžiui. Jie kaip koks sąžinės balsas, pažadinęs būsimų sąjūdiečių sąžinę, ir mano sąžinei, ką aprašau knygoje. Jie veikė pasišventėlių mirtininkų būdais, tokių daug būti ir negali. Išskirčiau dar ir Petrą Cidziką, ir Algimantą Andreiką, ir Petrą Plumpą, Albertą Žilinską, Povilą Pečeliūną. O kur dar Liudas Dambrauskas! Tuo metu Sąjūdžiui reikėjo „pakelti“ ne šimtą ar kelis šimtus, o mažiausiai milijoną lietuvių, pakelti net LKP narius, ir ypač LPK CK. Be valdžios tuometiniai masiniai mitingai nebūtų įvykę, pradedant birželio 24-osios. Nebūtume sutelkę žmonių, jų baimės nebūtume įveikę. Tik tada prabyla atsiskyrimui nuo imperijų pasiruošusios teritorijos.

– Kaip manote, ar Jūs būtumėte ilgiau išsilaikęs politikoje, jeigu kilniai nebūtumėte užleidęs savo vietos rinkimuose į Aukščiausiąją Tarybą anykštėnei mokytojai Irenai Andrukaitienei, ir tapęs Kovo 11-tosios Akto Signataru?

– Politika man buvo… Pasakysiu daug ką nustebindamas: nebuvo man politika jokia politika. Politika man buvo tik moralės gyvybė. Aš negalėjau neveikti Lietuvos labui, tam ruošiausi. Ir jau nuo 1976 metų, kai neatlikau vieno svarbaus „politinio akto“. Bet dabar ne apie jį kalba. Mano kraujas užvirė ir virė visai ne politikos katile, o drąsos katile. Todėl manęs nesuprato bendražygiai, nesuprato (ir nesupranta) priešai. Kai atsisakydavau nuo visų politinių postų, nesuprato. Juk ir užtrukdavau juose (kai nusileisdavau spaudimui) tik laikinai, kaip greitasis traukinys, – pralėkdamas pro valdžios postus kaip pro provincijos miestus miestelius, vadinasi, nesustodamas. 

O viskas prasidėjo jau pirmajame Sąjūdžio Seime, dar 1988 metų lapkritį, kai atsisakiau eiti į laisvą LTSR AT vietą (keli sąjūdiečiai sutiko). O tada, netrukus, jau atsisakiau ir laisvai numatomos pergalės, turėjusios įvykti 1989 metų kovo 26 dieną, pirmuosiuose sąlygiškai laisvuose rinkimuose į TSRS Liaudies deputatus. Visur būdavau metamas aukštyn prieš savo valią (pavyzdžiui, prieš A. Brazauską mane per savaitę iškėlė per 100 kolektyvų). Atsisakydavau. Neįsivaizdavau savęs posėdžių salėse, užkulisiniuose susitarimuose. Be to, ir politinis pasirengimas man sakyte sakė: veikti turi tie, kas be politikos gyventi negali. O man politika – tik kūrybos prielaidos, ne politika.

Be to, mačiau kaip ant delno: 1990 metų kovo 11-oji yra neišvengiamas Lietuvos žingsnis, jam pasiruošta, jis nunokęs. Tad tegu Lietuva ir žengia į jį. Aš padariau viską, kad jis įvyktų. Pagaliau ir vasario 7-oji parodė, kad Nepriklausomybė jau neišvengiama. Primenu nenorintiems prisiminti, o ir tyčia nutylintiems: jau vasario 7 dieną LTSR AT pripažino, kad TSRS sudėtyje esame neteisėtai ir aneksuoti, kad 1940 metų Liaudies Seimas buvo okupuotos valstybės organas. Tad Kovo 11-oji – tik vasario 7-osios tęsinys. Beje, visi signatarai (šis statusas yra ne tik politinis, o ir susireikšminimo ir privilegijų statusas) – LTRS deputatai, kokie buvo ir tie, vasario 7-osios.

– Kokios savybės svarbiausios politikui?

– Tikras politikas – tai daugiau vartotojas, ne kūrėjas. Jis išmoksta panaudoti esamą energiją, ūkį, kultūrą pokyčių labui. Ir tai – geriausios politikos būdas. Bet dažniausiai politikai veikia savos valdžios įtvirtinimui, savo įvaizdžio kūrybai.

– Esate dosniai apdovanotas – talentingas plaukikas, Jums priklauso Monrealio bronza, esate ekonomiką studijavęs filosofijos mokslų daktaras, buvote vienas iš Dainuojančios revoliucijos šauklių ir idėjinių lyderių, parašėte dešimtis knygų ir sukūrėte dešimtis istorinių dramų apie svarbias istorines asmenybes, Jūsų pjesės statytos teatruose… Tačiau kuo pats save identifikuojate ir kuo save laikote: sportininku, filosofu, politiku, rašytoju ar dramaturgu?

– Visas gyvenimas man yra dramaturgija. Pritariu Viljamo Šekspyro „Globus“ teatro credo: pasaulis yra teatras, o žmonės jame – aktoriai.

– Kaip manote, kada Jūsų tėvai Jumis labiau didžiavosi – ar kai laimėjote olimpinį medalį, ar kai matė Jus vedantį Sąjūdžio mitingus?

– Negalėčiau išskirti šių dviejų džiaugsmų.

– Perskaičius knygą nesunku pajausti, su kuo iš Sąjūdžio žmonių neturėtumėte eiti į kalnus… Ar Jūs pats tai supratote?

– O, taip. Į žvalgybą, taip sakant, neičiau. Ir jau išsyk supratau, pamačiau. Štai kad ir leidžiant „Sąjūdžio žinias“: jau po kelių numerių tapo aišku, ir skaudžiai aišku, kad su bendražygiu A. S. ne pakeliui – jis baisus autoritaras… Arba filosofas V. R., kurį tiesiog traukte įtraukiau į Sąjūdžio iniciatyvinę grupę, pasirodė esąs toks pat autoritaras, be to, mėgstantis stovėti šalia svarbiausių veiksmų. Ir taip toliau. Beje, pasirodo, tai yra net dėsnis – kai žmogus įsivaizduoja, kad jis yra pasaulio bamba, jo veiksmus lengva nuspėti, kaip teatre.

– Ar po šios knygos sulaukėte priekaištų ir kaltinimų iš ten aprašytų veikėjų? O gal buvo toks, kuris perskaitęs maždaug taip pasakė: „tikrai, Arvydai, taip ir buvo. Tiksliai mane aprašei“?

– Keistas reikalas – jokių kaltinimų nesulaukiau. Priešingai, labai daug rankos paspaudimų sulaukiau. Daug bendražygių nuoširdžiai pasidžiaugė. O ir net tie, iš kurių nesitikėjau jokio palankumo, išspaudė „karštą bulvę“.

– Kas svarbiau – valstybės BVP ar vertybės?

– Ir viena, ir kita. Tik sudėliočiau kita tvarka: pradžioje vertybės, po to BVP. Ką jau seniai įrodė, pavyzdžiui, vokiečių tauta. O ir japonai. Ir mums svetimos moralės kinai.

– Kada ir dėl ko Lietuvoje ėmė keistis simboliai ir prasmės? Pavyzdžiui, kodėl kasmet vyksta grumtynės „Vytis ar neužmirštuolė“ minint Sausio 13-ąją, didžiais nedorėliais paskelbta Salomėja Nėris, Petras Cvirka ir Justinas Marcinkevičius, imamasi pervertinti 1863–1864 metų sukilimo reikšmę? Taip pat praktiškai nebegirdėti ir žodžio „respublika“, kai kalbama apie valstybę.

– „Neužmirštuolė“ – tai ydinga politika. Sumanė viena partija „neužmirštuolę“ kaip partinį ženklą, sumanė būdama valdžioje partija, kai LRT buvo jos rankose. Ir ėmė diegti tą ženklą net į mokyklas, visur. O kam? Ką tai reiškia? Tos „neužmirštuolės“ pilni pasaulio kampai, ir nieko ji nereiškė mums to baisaus 1991 metų sausio dienomis. Laužo liepsna ir Vytis – gyviausi simboliai. Vadinasi, dabartis, tikrovė prievartaujama, diegiant ideologiją, kad esą tik konservatoriai teisūs su sava, ne visos Lietuvos „neužmirštuole“. Esą tik jie „iškovojo laisvę“. Tai kreivų veidrodžių karalystė. Pasakysiu daugiau: kol toji „neužmirštuolė“ bus ant LRT diktorių krūtinių, kol ji bus kabinama vaikams ant jų šventai naivių krūtinių, tol Lietuvos skaldymas tęsis. Partija tegul sau naudoja, bet Lietuva? Gaila tiesiog.

– Kodėl taip labai yra svarbu pasakoti istoriją?

– Istorija – tai „pasakojimas“. Nors praeičiai labiau tiktų lietuviškas žodis „būtovė“. Praeitis neguli archyvuose, ant lentynos, net atminties dėžutės ji nesvarbi. Grynos praeities nėra, praeitis – dabarties dalis. Praeitis – dabarties kuras, energijos šaltinis. Dėl praeities kyla net karai (matome, ką daro Rusija). Kas mūsų biografija? Ne juokas, o gyva praeitis, jos nepateikęs nė darbo negausi. Pagaliau nuostabioji mūsų kalba, kuria kalbame – praeitis dabartyje.

Nereikėtų beatodairiškai naudotis posakiu: praeitis – ateities mokytoja. Ne, jau geresnė Cicerono mintis: „Nežinoti, kas įvyko prieš tau gimstant, reiškia visada likti vaiku“.

– Lietuva per Nepriklausomybės laikotarpį neteko daugiau nei milijono gyventojų. Emigracija, susilpnėjusios lietuvių kalbos pozicijos, iš viešumos dingstanti tautinė simbolika, dešimtimis tūkstančių Lietuvoje įsitvirtinantys kitataučiai – visa tai kelia nerimą dėl tautiniu pagrindu sukurtos valstybės likimo.

– Atsakysiu į šį mirtimi alsuojantį klausimą tik taip: globalios Lietuvos nėra, Lietuva yra tik čia. Ir ne vien Lietuva – lietuvių kalba yra tik čia. Visa lietuvių emigracija jau seniausiai įrodė, kaip nutautėjama šimtais tūkstančių, ir jau antroje–trečioje kartoje. Dabartiniai seneliai, išstūmę vaikus į užsienius po 1990 metų, ir tuo net didžiavęsi, šiandien dalyvauja Lietuvos laidotuvėse – nesusikalba su anūkais.

– Vienoje iš savo knygų, regis, „Tėvynės tuštėjimo metas“, prieš gerus dvidešimt metų rašėte, kad Lietuva virs dykromis, kuriose nesutiksi lietuvio. Demografija dabar yra pasiekusi kritinį tašką, po kurio sustabdyti Lietuvos nykimo beveik neįmanoma. Jeigu darysime prielaidą, kad mūsų laukia prūsų likimas, ar beverta stengtis? Gal naudingiau jau šiandien perkelti vaikus į anglakalbes mokyklas ir stengtis greičiau asimiliuotis?

– Net nežinau, ką atsakyti, ką sakyti. Širdis reikalauja tylėti. Širdis kaujuoja.

– Nuolat atsiranda nauji nepatenkintųjų Lietuvos politika ir valdymu dariniai. Tačiau kažkodėl niekaip neiškyla lyderis, kuris būtų pajėgus vienyti. Kodėl? Ar Marijos žemėje nebėra stiprių, charizmatiškų asmenybių, ar vis dėlto stinga vertybinio pagrindo, kuris sujungtų nusivylusius valdžios sprendimais žmones? O gal dar per mažai esame nusivylę?

– Asmenybės – ne grybai po lietaus. O tragiškai smunkant gimstamumui, Lietuvai senkant ir senstant, asmenybių šansai sparčiai mažėja. Nebent demagogų buvo ir bus.

– Kaip manote, kodėl daugelis žmonių vėl bijo viešai pasakyti ką galvoja?

– Žmogus linkęs saugoti save, to reikalauja gyvybė. O kai aplinka agresyvėja dėl nebaudžiamo anonimų siautėjimo internete, ką darysi? Ir radijas banalėja, užgaulioja, bjaurėja, o kas įsikuria televizijų ekranuose? „Herojai“. Ko norėti?

– Jeigu knygą „Tikra Sąjūdžio istorija“ būtumėte rašęs prieš 30 metų, ar ji būtų kitokia? Kuo ji būtų kitokia?

– Tai būtų buvusi visai kita knyga, drįstu manyti, daug menkesnės vertės.

– O dėl šios Jūsų knygos istorija taps kitokia?

– Ne vienas rimtas žmogus (istorikai, politikai) man taip jau ir pasakę – „dar daug kas keisis“. Vilniaus knygų mugėje rimtas istorikas pasakė: „Ši knyga dabar – visiems laikams, Lietuva be jos negyvens“. 

– Planuojate išleisti tris „Tikros Sąjūdžio istorijos“ dalis. Galbūt spaudai jau ruošiama antroji dalis?

– Rašau. Rašymas tolygus muzikai. O dabar kas lieka? Plušti prie antrosios knygos. Aprašiau labai lemtingą laikotarpį – 1988 metų rugpjūtį–gruodį. Baisiai svarbūs įvykiai. Paminėsiu esminius: rugpjūčio 23 dienos mitingas Vingio parke (trečia Sąjūdžio–LKP CK sueiga), „Bananų balius“ Gedimino aikštėje, rugsėjo pabaigoje, R. Songailos pašalinimas iš LKP CK vadovų (kartu ir Kremliaus gubernatoriumi N. Mitkinu); Estijos ir Latvijos tautos frontų suvažiavimai spalio pradžioje, A. Brazausko išrinkimas LKP CK pirmojo sekretoriaus pareigoms spalio 20 dieną, Steigiamasis LPS (Sąjūdžio) suvažiavimas spalio 22–23 dienomis, lapkričio krizė po 18 dienos, LPS Seimo tarybos pirmininko atsiradimas lapkričio 25 dieną, Tautinio olimpinio komiteto įkūrimas gruodžio 11-ąją… Gal šių gairių pakaks.

Dėkoju už dėmesį.