Statant Lajų taką Anykščių rajono meru buvo Sigutis OBELEVIČIUS. Tai buvo regioninio parko projektas, tačiau meras rėmė šią iniciatyvą ir skatino ją kurti.
– Prieš Lajų tako atidarymą Jūs girdėjote visokių nuomonių. Kaip pasikeitė žmonių požiūris, ar pasiteisino žmonių lūkesčiai, ar gyventojai yra patenkinti, kad jis įkurtas būtent šioje vietoje?
– Manau, kad patenkinti, todėl kad tai vieta, kur yra Puntukas. Ji ir taip traukdavo žmones. Ankstesniais metais, taip ir dabar savaitgaliais, yra problema, kur parkuoti automobilius. Lajų takas įkurtas prie jau esančios infrastruktūros – buvo keliai, aikštelė. Jeigu Lajų takas būtų pastatytas, kur kiti oponentai siūlė: ant kalvų, prie J. Biliūno paminklo, Niūronyse tai, aišku, būtų buvus visiška tragediją ir užsikimšę viskas. Aš manau, kad prieštaravimas buvo, todėl, kad kai kam tai atrodė, jog toks objektas – vis tiek tai yra metalas – labai baisus svetimkūnis Šilelyje. Bet patirtis parodė kitaip. Lajų takas pirmoje vietoje pasaulyje yra būtent todėl, kad jis buvo labai puikiai įkomponuotas į gamtą. Dabar praktiškai to svetimkūnio nesimato, nes viskas labai gerai pasislepia. Dar po kelių metų jo visai nesimatys kad ten kažkas kažką statė.
– Kodėl Jūs siūlėte Lajų taką įkurti Anykščių šilelyje?
– Vienas dalykas tai, kad tie prieštaraujantys žmonės nesusivokia, koks čia daiktas. Jiems atrodė, kad tai yra kažkoks turizmo objektas, toks kaip pastatytas viešbutis. O tiesiog tai yra toks statinys, kuris skirtas gamtos pažinimui, kad galėtum pamatyti gamtos grožį. Mes ieškojom tokios vietos, kur kuo įvairesni medynai. Nes jeigu Lajų takas būtų pastatytas kokioje Šimonių girioje, tai matytume vien pušynus. Gražiai neatrodytų, nes nematytume nieko kito, tik pušį. Šilelyje yra įvairiausi medynai – drebulių ir beržų. Čia ir upė atsiveria su visa panorama. Mes stengiamės išrinkti tokią vietą, kuri būtų pati optimaliausia, kad kuo daugiau galėtume pamatyti iš tos vietos gamtos. Antras dalykas buvo jau esama infrastruktūra.
– Jūs esate gamtininkas. Ar Anykščių šilelio gamta yra išskirtinė, kad Lajų takas įkurtas jame?
– Anykščių šilelio gamta iš tikrųjų yra išskirtinė. Pavyzdžiui, Šilelyje auga net keliasdešimt į Raudonąją knygą įrašytų augalų ir grybų rūšių. Tokiam mažam plotui – 1,5 tūkst. hektarų – tai yra labai daug. Antra vertus, Anykščių šilelyje pilna visokių gamtos paminklų: Vetygalos ir Daumantų atodangos, taip pat ir Puntukas, ir Puntuko brolis, ir Karalienės liūnas. Čia daugybė visokių gamtos vertybių. Dabar planuose, kad dviračių taką, kuris eina nuo Niūronių iki Puntuko, būtų galima kažkokiu tiltu su Lajų taku sujungti. Galvojau, labai įdomi atrakcija būtų stiklinis vamzdis po upe. Tada jau kita puse būtų galima grįžt į miestą pro Puntuko brolį, Karalienės liūną. Tai būtų lyg žiedas kažkoks.
– Kaip manote, ar kartą aplankius Lajų taką vertą sugrįžti aplankyti jį vėl?
– Taip, be abejo. Labai daug žmonių, iš tikrųjų, grįžta, nes Lajų takas nuo jo atsiveria panorama. Atsiveriantis vaizdas skirtingais metų laikais yra labai skirtingas. Bėgant metams gamta keisis. Jau po metų bus gamta kitokia. Manau, kad žmonės grįžta tos kaitos pažiūrėti. Kaip žiemą atrodo apsnigtas šilelis, kaip vasarą, pavasarį, rudenį…
– Ar pastačius Lajų taką nukentėjo dėmesys Puntuko akmeniui?
– Atvirkščiai. Jis ir atidarytas čia, kad eidamas į Lajų taką turi praeiti pro Puntuko akmenį. Manau, kad Puntuką pamatė daugybė žmonių. Jei praeitais metais kažkur 250-300 tūkstančių aplankė Lajų taką, tai tiek žmonių apsilankė ir prie Puntuko akmens.
