Bendravimas su seneliais – tarsi gyvosios pamokos

Jau keturiolika metų Anykščių Antano Baranausko pagrindinės mokyklos pradinių klasių mokytoja Elena Bražiūnienė drauge su savo mokiniais turi tradiciją – lankyti senelius Utenos rajono savivaldybės Leliūnų socialinės globos namuose.

„Labai svarbu pagarba senam žmogui, kad vaikai nebijotų senatvės“, – sakė E. Bražiūnienė, mokanti mažuosius pagarbos, meilės ir teigiamo požiūrio ne tik į svetimus senus žmones, bet ypač – į savuosius senelius.

Keičia požiūrį į seną žmogų

E. Bražiūnienė teigė pastebėjusi, kad vaikai neprisimena, nežino savo prosenelių vardų nei pavardžių, o ką bekalbėti apie proprosenelius.
„Sako, kad yra seneliai ir viskas, o kad proseneliai, proproseneliai dar buvo, jiems yra net nesuvokiama, tarsi kosmosas. Dėl to ir kilo mintis organizuoti susitikimus su vaikų seneliais, taip pat vykdyti projektus, renginukus: štai buvo klasės susitikimas su etnografiniu ansambliu „Diemedis“, susitikimai su seneliais „Lopšinių vakarai“, – pasakojo E. Bražiūnienė. Vėliau mokinukai nukeliavo ir į Leliūnų senelių globos namus – su šiais žmonėmis, pasak mokytojos, užsimezgė ypatingas mokinių ryšys.
„Iš visos klasės visuomet atsiranda vienas kitas vaikas, kuris ten nenori važiuoti, tai yra natūralu. Jam nepatinka, jis senelių namuose blogai jaučiasi. Ne dėl to, kad ta viešnagė vaikui sukeltų kažkokių neigiamų jausmų, bet jam per jautru tai matyti, jam tų žmonių gaila. Tokių mokinukų neprievartauju, leidžiu pasirinkti, paprašau, kad pasikalbėtų su tėveliais, su jais pasikalbu ir aš. Dažniausiai pasikalbėjus vaikai persigalvoja ir tuomet būna labai laimingi, kad išdrįso nuvažiuoti, dalyvauti ir neretai klausia, kada važiuosime vėl, – sakė E. Bražiūnienė. – Labai svarbu yra pagarba tam senam žmogui, kad vaikai nebijotų senatvės, seno žmogaus, nes, natūralu – vaikai kartais ir bijo to „kitokio“ žmogaus. Jiems atrodo, kad jis kažkoks nepriimtinas, nes tai yra senas, raukšlėto veido, raukšlėtomis rankomis. Ir vaikai tarsi išsigąsta. Kad tas žmogus spinduliuoja išmintimi, šiluma, reikia mažiesiems priminti, pasakyti“, – apie idėją megzti jaunųjų ir senųjų ryšį pasakojo mokytoja E. Bražiūnienė ir pridūrė pastebėjusi, kad neretas seno žmogaus ne tik nevertina, bet ir negerbia.

„Tai yra tarsi mūsų visos visuomenės reiškinys, požiūris į seną žmogų. Prisimenu, žiūrėjau aktoriaus Regimanto Adomaičio monologą spektaklyje „Paskutiniai mėnesiai“. Ten buvo labai taiklūs jo pasakyti žodžiai. Jis sakė, kad eini gatve ir tavęs nemato, žmonės į tave net nepasižiūri. Į tik gimusį, į mažą vaiką visi atsisuka, pakalbina, o seno žmogaus tarsi nėra, jis tarsi iškrenta iš visuomenės konteksto“, – kalbėjo E. Bražiūnienė.

Gėdijosi močiutės

Kalbėti mokiniams apie pagarbą seniems žmonėms, savo ir ne tik savo seneliams, E. Bražiūnienė teigė pradėjusi jau seniai. Pamena net konkretų atvejį, kuris privertė mokytoją susimąstyti ir klasėje imti kalbėti apie senatvę.

„Aš prisimenu savo dabartinių 30-mečių klasę. Viena mergaitė pamiršo atsinešti pieštuką ir jai jį atnešė močiutė. Atėjo ji su tokia languota skaryte, tikra močiutė. Eina ji palei palanges, nežino, kuri klasė yra mūsų. Ir ta mergaitė, pamačiusi močiutę, susigėdo. Gal jai buvo nepatogu, kad pamiršo tą pieštuką, kad jį atnešti reikėjo, o gal ji gėdijosi močiutės, nes ji buvo sena. Mergaitė išbėgo prie durų ir stūmė tą močiutę pro duris, kad ji neįeitų, – prisiminimais dalijosi pradinių klasių mokytoja. – Tuomet klasės valandėlių metu kalbėjomės apie senelius, ieškojome jų vardų, pavardžių – džiaugėmės, kokie įdomūs vardai, kokie reti, visai kitokie, nei mūsų. Jie atsinešė senelių nuotraukų – senų, juodai baltų, labai kokybiškų, turinčių labai didelę išliekamąją vertę. Padarėme tų nuotraukų galeriją, jose išskaitėme labai daug informacijos. Tyrinėjome senelių aprangą, šukuoseną, kaip, bėgant metams, keičiasi žmogaus bruožai, laikysena. Nuo to laiko mes visada stengiamės tas temas paliesti, nes tai yra gyvybiškai svarbu.“

E. Bražiūnienė teigė pastebėjusi, kad dabar anūkų ir senelių ryšys neretai yra menkas, nes vaikai dažnai išvyksta į užsienį, o seneliai čia lieka, arba atvirkščiai – seneliai išvykę uždarbiauti ir nebėra emocinio ryšio.

„Kai seneliai nespėja perduoti savo išminties anūkėliams, labai gaila – taip netenkama labai didelio dvasinio turto. Aš labai džiaugiuosi, kai vaikai pasako, kad savaitgalį važiavo pas senelius, ar ten šventė Kūčias, Velykas, visus aplankė. Visuomet motyvuoju, giriu ir paskatinu – sakau, kad būtinai nepamirštų seneliams paskambinti, juos pasveikinti. Būna, kad seneliai iš mamytės pusės labiau vertinami, o iš tėčio pusės senelių tarsi nebėra. Visuomet sakau, kad ir jų nepamirštų. Vaikai atsako, kad su jais nelabai bendrauja, tuomet paskatinu parašyti laišką ranka, paskambinti – juk seneliai taip apsidžiaugs!“ – apie tai, kaip mokinius skatina bendrauti su savais seneliais, pasakojo daugiau nei 40 metų mokytoja dirbanti E. Bražiūnienė.

Ryšys – gyvybiškai svarbus

Pastebėjus, kad galbūt ir seneliai šiais laikais kiek kitokie, ne visada turintys laiko kurti tą ypatingą ryšį su anūkais, mokytoja iš dalies su tuo sutiko.
„Laikmetis pasikeitė, tikrai taip. Seneliai dabar aktyviai dalyvauja gyvenime, visose socialinėse ir visuomeninėse veiklose, jie keliaujantys, be galo aktyvūs ir pačių senelių požiūris, ko gero, pasikeitė į tą santykį – tarsi toks požiūris, kad tegu vaikai savo vaikus augina patys. Esu pati neseniai išgirdusi tokį atvejį, kai buvo pasakyta, kad anūkai atvažiavę apvers namus, paskui neberasim savo daiktų. Daiktas yra svarbesnis už ryšį su anūkėliu“, – ir asmenine patirtimi dalijosi E. Bražiūnienė, o kartu pabrėžė, kad kai ryšio nėra, nebūna ir tęstinumo.

„O ryšys su anūkais yra gyvybiškai svarbus. Tėveliai, dirbdami, besirūpinantys buitimi, vaikų gerove, ne visada gali skirti savo vaikams kokybiško dėmesio. Manau, kad seneliai gali tai kompensuoti. Aš pati atmetu viską ir skiriu laiką bendravimui su anūkėliais, nes tai yra čia ir dabar, vaikučiui reikia dėmesio ir tų ritualų su seneliais. Vaikams tai yra tarsi gyvosios pamokos, kurių nerasi jokioje knygoje. Jei yra tikras, gyvas ryšys su anūkėliais, tai yra gyvenimo išminties mokykla, vaikas užauga pilnavertė asmenybė. Tai – labai graži puokštė vertybių. Vaiką žodis moko, o pavyzdys patraukia ir senelio pasakytas žodis, energetika, ritualai, kurių niekur kitur nerasi – tai ypač svarbu. Vaikai, pasakodami apie senelius, tai daro su dideliu pasididžiavimu. Kalbėdami apie juos jie pasikeičia, smulkiai pasakoja, ką pas senelius nuvažiavę veikė“, – apie ypač reikalingą anūkų ir senelių ryšį kalbėjo Anykščių A. Baranausko pagrindinės mokyklos pradinių klasių mokytoja Elena Bražiūnienė.