Buteikių kaimą garsina piliakalnis

Vos trejetas kilometrų tiesiąja į rytus Buteikių kaimą skiria nuo Kurklių, tačiau norint nuvažiuoti iš seniūnijos centro į šį kaimą, tenka sukarti vos ne dešimt kilometrų aplink dėl tiltų per Virintą ir jos intaką Nevėžą. Pasak Kurklių seniūno Algimanto Jurkaus, Kurklių II-ojo kaimo seniūnaitijai priklausančiame kaime dabar gyvena tik 7 žmonės, nors gyvenamąją vietą deklaruoja 11.

Žmonės gyveno pirmame
tūkstantmetyje

Tarp kaimo trobų ir Nevėžos upelės įsiterpęs išvaizdus pirmu tūkstantmečiu datuojamas Buteikių piliakalnis. Anksčiau keliu važiuojantys žmonės jo net nepastebėdavo, dabar per kovo 13–osios talką sutvarkytas jis siaura ilga kalva ryškiai išsiskiria kraštovaizdyje. Iš pietų jį juosia Nevėžos upelės slėnis, iš kitos pusės – dar dabar ženklios kadaise buvusios pelkės liekanos. Piliakalnį tyrinėjo Petras Tarasenka, 1969–aisiais – Lietuvos istorijos instituto archeologai, radę geležies šlako, lipdytos brūkšniuotu ir grublėtu paviršiumi keramikos. Piliakalnis nukentėjo Pirmojo pasaulinio karo metais, kai stačiuose jo šlaituose įsitvirtinę kariai prikasė apkasų.
Iškirtus krūmus, piliakalnis gražiai matomas nuo kelio. Pasak seniūno, ateityje medžius dar reikės praretinti, tačiau dalis piliakalnio priklauso privačiam asmeniui, tad susitarti gali būti sudėtinga.

Buteikių kaimas pasitinka Kazio Čerkausko sumeistrauta rodykle. Autoriaus nuotr.

Piliakalnio sergėtoja 52
metus laimingai nugyveno
su nebyliu

„Eime pas Manę, piliakalnio sergėtoją“, – mostelėjo ranka seniūnas link kitoje kelio pusėje ant kalvelės esančios gražios sodybos. Mat gretimame Kurklių II–ame kaime gyvenantis seniūnas Moniką Pukenienę ir jos jau amžinybėn iškeliavusį vyrą labai gerai pažįsta dar nuo kolūkmečio. Ją radome kieme. Vėsoką dieną devinton dešimtin įkopusi moteris dažė šiukšliadėžę. Ją saugojo šunelis, šalia kapstėsi kelios vištos.
Prašnekome apie piliakalnį. „Užvažiuodavo ir anksčiau jo pasižiūrėti, pastebėjau, kad krūmus iškirtus dar daugiau pravažiuojančių sustoja juo pasigrožėti. Mano vyro tėtis sakydavo, kad švedai jį kepurėmis supylė“, – sakė piliakalnio papėdę neseniai aplankiusi M. Pukenienė, tačiau į viršūnę įkopti jai jau per sunku. Nuo ko kilęs kaimo ir piliakalnio pavadinimas, moteris teigė nežinanti. „Gal nuo kadaise šiuos kraštuos gyvenusių Buteikių?“, – spėliojo ir nudžiugo iš seniūno sužinojusi, kad į piliakalnį bus padaryti laiptai, o rudenį Piliakalnių metų proga pagiedot atvažiuos Veronika Povilionienė.
M. Pukenienės vaikytė ir jaunystė prabėgo gretimame Obelynės kaime, kuriame dabar nė vieno gyventojo nebėra. „Augom penki vaikai, o duonos ne visada būdavo, – prisiminė. Prievolę tėvai atiduodavo, o sau valgyt nelikdavo. Sunku, bet linksma būdavo, nes kiekvienoj trobelėj po 5 – 7 vaikus augo. Šokiai kokie būdavo, nors aslos molinės, dulkėdavo! Ir vis kitame name. Į vakaruškas ateidavo toks labai gražus bernas Leonas. Visom mergom patiko, tačiau nė viena tekėt nenorėjo, nes buvo kurčias ir nebylys nuo vaikystės. Man 24–eri suėjo, jam 33 buvo, kai jo draugas mus supiršo. Jo tėvai jau ligoti buvo, reikėjo jam žmonos. Taigi, atitekėjau ant šio kalnelio. Vaikus auginom, kolūkyje dirbom. Jo mama mūsų vaikelius dar paaugino, o aš fermon karvių melžt, prie teliukų. Kai kurios draugės stebėjęsi mano pasirinkimu, vėliau net pavydėdavo. 52 metelius laimingai nugyvenome, vaikus užauginome. Jiems ir man nebuvo jokių sunkumų su Leonu bendrauti. Sūnus Alvydas gyvena Ignalinoje, Alius – Utenoje, Aušra – Anykščiuose. Susilaukiau 3 anūkų ir anūkytės, tik, skaudu, jau dešimt metų birželį bus, kai mano Leono nebėra“.
„Leonas auksinių rankų stalius buvo, kolūkyje su juo visi susišnekėdavo, o jei ko jis nesuprasdavo, paprašydavo užrašyti, ir pats užrašydavo“, – Leoną Pukenį prisiminė seniūnas A. Jurkus.
Senolė pasikvietė į vidų, vaišino kava ir net pačios daryto nepaprastai skanaus serbentų vyno taurele. Televizoriaus nebežiūrinti, užtenka radijo, o svečių visada laukianti. „Velykoms jau ruoštis nebereikia. Suvažiuos vaikai, tai visko atsiveš, – džiaugėsi. – Taip jau įprasta. Per Kalėdas – aš pas juos, o per Velykas čia visi suvažiuoja“.

Foto: Medžius ant Buteikių piliakalnio dar labiau vertėtų praretinti.

Pureno braškes

Aldoną Repečkienę radome braškių lysvėje. Moteris nė už ką nesutiko būti fotografuojama ir siūlė paieškoti jaunesnių, nors jų Buteikiuose vargu ar berasi. Jau 17 metų, kai vyrą Matą amžinybėn palydėjusi gyvena viena, vaikų ir anūkų, kurių turi keturis, nuolat lankoma.
„Daivutė Anglijoje, tačiau Rimutė ir Vidutė gyvena Anykščiuose, o žentas Kęstutis čia ir žemės gabalėlį dirba, – sakė moteris. – Tuo pačiu traktoriumi, kur prie trobos stovi, kurį Matas viena ranka pavairuodavo, kai jau sirgo“.
Į Buteikius atitekėjo už beveik dešimčia metų vyresnio vyro iš netoliese esančio Antakalnio kaimo. Kalviu, santechniku kolūkyje dirbęs nagingas jos išrinktasis jau buvo paskyras statybinėms medžiagoms gavęs ir trobą besikuriančioje tuometinėje Buteikių gyvenvietėje susirentęs.

Sumeistravo kaimo rodyklę

Atokiau nuo kelio gražioje sodyboje gyvena Anelės ir Kazio Čerkauskų šeima. Jie, kaip ir kiti kaimiečiai, ruošiasi Velykoms, laukia iš Kauno atvažiuosiančių dukrų Astos ir Loretos, o su jomis ir anūkų, kurių jau keturi.
Jeigu važiuotum nuo Anykščių – Kurklių kelio, jų sodyba prasideda kaimas, tai K. Čerkauskas padarė Buteikių kaimo rodyklę. Sumeistravo iš medžio dar tėvo paliktais įrankiais. Pasak jo, tėvas buvęs “kietas” stalius, darydavęs langus, duris, darbo niekada nestokojęs ir nevengęs.
Prie kelio gobiamas dviejų eglių skaromis stovi betoninis kryžius, datuotas 1939 metais. Pasak K. Čerkausko, prie sodybos jį pastatęs jo žmonos senelis. Sovietmečiu jis buvęs nuverstas, sklido kalbos, kad traktorius netyčia užkliudęs. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, kryžių Čerkauskų šeima atstatė.