„Sidabrinės linijos“ savanorė Edita Daujotaitė-Petreikienė įsitikinusi, kad rasti vieną valandą per savaitę pokalbiui su vienišu senjoru gali dauguma žmonių.
„Prasmingai praleistas laikas… Kiek mes jo išvaistom vaikščiodami po įvairiausių mažmožių parduotuves, stovėdami kamščiuose ar tiesiog knaisiodamiesi po kitų gyvenimas“ – taip apie savanorystę „Sidabrinėje linijoje“ kalba Viešintose gyvenanti Edita Daujotaitė-Petreikienė.
Telefoninis draugas
„Sidabrinė linija“ yra nemokama draugystės ir bendravimo telefonu paslauga, skirta garbingo amžiaus žmonėms. Tai galimybė senjorams turėti telefoninį draugą.
Šią liniją 2016 m. įkūrė M. Čiuželio labdaros ir paramos fondas. Šio fondo atstovai prieš keletą metų Anykščiuose senjorus pakvietė į susitikimą, kur ir buvo pristatyta vos veiklą pradėjusi „Sidabrinė linija“. Anykštėnams tuomet daug klausimų kėlė naujoji paslauga – ar neapgaus, neišvilios pinigų, ar neateis milžiniškos sąskaitos už telefoną, o svarbiausia – pagyvenusiems žmonėms buvo sunku patikėti, kad atsiras savanorių, kurie norės kalbėti, klausytis, kuriems senų žmonių gyvenimai bus įdomūs.
Linija sėkmingai veikia, šiuo metu ja naudojasi apie 30 Anykščių rajono gyventojų.
Savanoriauti paskatino mama
Šių metų pradžioje savanoriauti „Sidabrinėje linijoje“ pradėjusi E. Daujotaitė-Petreikienė sako, kad imtis šios veiklos ją paskatino mama. „Mano mama, gyvenanti Žemaitijoje, papasakojo, kad naudojasi „Sidabrinės linijos“ paslaugomis. Ji nėra nei vieniša – gyvena kartu su vyru, esam trys vaikai, nuolat bendraujam, bet štai mama sugalvojo, kad būtų gerai turėti ir telefoninį draugą. Jos pavyzdys parodo, kad šia linija naudojasi ne tik vieniši senjorai. Žmogui kartais lengviau išsisakyti svetimam žmogui, kuris nei vertins, nei smerks, nei supyks…“ – kalba pašnekovė.
Moteris teigia, kad užsiimti savanoryste ji norėjo jau seniai, tačiau vis neradusi tinkamos organizacijos. „Man labai prasminga atrodo Jaunimo linijos veikla. Tačiau, manau, kad norint ten savanoriauti reikia būti geru psichologu. Jauni žmonės kartais sprendžia labai sudėtingas problemas ir tavo ne vietoj ir ne laiku ištartas net vienas žodis gali labiau pakenkti nei padėti. Aišku, ir prieš pradėdami savanoriauti „Sidabrinėje linijoje“ žmonės išklauso psichologų vedamas paskaitas, kaip bendrauti, kaip tinkamai palaikyti pokalbį“, – sako E. Daujotaitė-Petreikienė.
Paliečiamos ir labai asmeninės temos
Paklausta, kaip senjorams parenkamas savanoris, galintis su jais bendrauti, pašnekovė pasakoja: „Sidabrinėje linijoje“ registruojasi tiek bendrauti norintys senjorai, tiek savanoriai. Tada „Sidabrinės linijos“ atstovas suderina abiem pusėm tinkamą laiką ir prasideda pokalbiai. Aš bendrauju su senjore iš Vilkaviškio – kartą per savaitę mes susiskambiname ir pasikalbame. Pokalbis trunka nuo pusvalandžio iki valandos. Šiaip, pagal „Sidabrinės linijos“ taisykles, maksimali vieno pokalbio trukmė – 2 valandos. Kalbamės labai įvairiomis temomis – apie buitį, ligas, kasdienybę, džiaugsmus ir vargus. Pokalbio temas diktuoja senjorai. Vieni yra labai atviri ir pasakoja itin asmeniškus dalykus, kiti, pavyzdžiui, kaip mano pašnekovė, mažiau leidžiasi į asmeniškumus. Mūsų pokalbiai dažniausiai būna abipusiai – tai ji kažką papasakoja, tai aš. Nors, manoma, kad geriausias pokalbis yra tada, kai kalba senjoras, o savanoris tik jį išklauso“.
Į klausimą, ar žmogus, su kuriuo bendrauji kartą per savaitę, su laiku tampa bent šiek tiek savas, E. Daujotaitė-Petreikienė atsako: „Žinoma, kad tampa savas. Aš apie savo pokalbių močiutę pagalvoju kiekvieną dieną: ar jau atsikėlė, ar išgėrė vaistus, kaip jai sekasi. Žinau ir tokių atvejų, kada ryšys tarp savanorio ir senjoro užsimezga labai artimas, kada jie bendrauja ne tik skatinami „Sidabrinės linijos“. Aš apie savo pokalbių draugę žinau tiek, kiek ji pasipasakoja. Tikrai nelendu į dūšią… Ir pokalbio metu būna, kad pajunti – žmogus kalba kalba, ir tik paklausi kokio klausimo, balsas staiga pasikeičia, pritrūksta žodžių, taip sužinai, kokių temų geriau vengti, o apie ką galima drąsiai kalbėti“.
Vienas senjoras vienu metu gali turėti bent kelis telefoninius draugus, svarbu, kad tik užtektų norinčių bendrauti savanorių. Šie pokalbiai yra nemokami.
Juokinga, kai gyventi moko 30-mečiai
E. Daujotaitė-Petreikienė dirba Kupiškyje, yra valstybės tarnautoja. Paklausta, ar negaila laiko, skiriamo savanorystei, sako: „Tai tik viena valanda per savaitę… Manau, kad tiek gali rasti kiekvienas – tikrai daugiau laiko išvaistom sulindę į išmaniuosius telefonus ar kompiuterius. Juk daryti gera yra gera. Kai supranti, kad ta valanda, kurią skiri pokalbiui, senjorui praskaidrina visą dieną, jis nuoširdžiai laukia to pokalbio, kaip gali būti gaila? Aš atiduodu savo valandą, tačiau gaunu ir nemažą grąžą. Seni žmonės išmintingi… Tik dažniau mes girdim ir patarimų klausom svetimų žmonių, o ne savų… Juk ką sako tėvai, seneliai, dažnai praleidžiam pro ausis: „ai, jis jau senas, ką besupranta…“, „nusibodo su tom pačiom istorijom“ ir pan. Man juokinga, kai 30-mečiai rašo knygas apie tai, kaip reikia gyventi – juk jų gyvenimai ką tik prasidėjo, o seni žmonės išgyveno netektis, skausmus, nepriteklius, gyveno sunkiais istoriniais periodais – jie tik ir gali pamokyti, kaip gyventi“.
Pašnekovė džiaugiasi, kad vis daugiau senjorų atranda „Sidabrinę liniją“: „Šia linija besinaudojančių žmonių didžioji gyvenimo dalis prabėgo sovietmečiu, kai nebuvo įprasta garsiai kalbėt apie savo problemas, kai buvo laikomasi nuostatos, kad niekam tavo bėdos neįdomios ir pan. Tačiau, malonu, kad senjorai keičia savo įsitikinimus, mąstymą – vis drąsiau ir drąsiau įsilieja į socialinį gyvenimą. Manau, visuomenė būtų kur kas sveikesnė, jeigu taip intensyviai neaukštintų jaunystės, kūno kulto, o labiau atsigręžtų į vaikų, senų žmonių poreikius, pastebėtų ir padėtų į visuomenę integruotis neįgaliesiems“.
E. Daujotaitė-Petreikienė taip pat priduria: „Aš pagalvoju ir apie save… Tikrai ateis tas amžius, kai su savo prisiminimais, savo pasakojimais gal imsiu varginti artimuosius, todėl tokie projektai kaip „Sidabrinė linija“ – puikiausia išeitis sprendžiant senjorų atskirties problemas“.
