Dejuojantys turėtų jausti mažų mažiausiai gėdą…

Rusų okupantams tebeniokojant Ukrainą, grįžti vis dar negali iš namų išvaryti šios valstybės piliečiai. Jie glaudžiasi visoje šalyje, ne išimtis – ir Troškūnai.
Karo pradžioje pabėgėliai, atsidūrę Troškūnuose, klebono Sauliaus Filipavičiaus iniciatyva glaudėsi šio miestelio vienuolyne, o šiuo metu seniūnijoje likusios dvi ukrainiečių šeimos turi namus, kad ir ne savus…

Patalpas pasiūlė pats

Prasidėjus karui Ukrainoje, Troškūnų Švč. Trejybės parapijos klebonas S. Filipavičius nė minutės nedvejojo, kad šiems žmonėms pagalbą gali suteikti ir jis pats. Būtent Troškūnų vienuolyne ir prisiglaudė pirmieji karo pabėgėliai.

„Kai tik prasidėjo šis beprotiškas karas, aš pradėjau ieškoti kontaktų, galimybių, susisiekiau su organizacijomis, kurios rūpinosi ir tebesirūpina pabėgėlių apgyvendinimu ir pasiūliau, kad galime suteikti patalpas ir priimti keletą ukrainiečių. Vienu metu buvo vienuolika žmonių, vasarą vienuolyne gyveno šeši ukrainiečiai. Yra žmonių, organizacijų, kurios paremia ukrainiečių apgyvendinimą čia, nes mums vieniems būtų pakankamai sudėtinga tokį ilgą laiką juos išlaikyti. Bet visą laiką atsiranda geros valios žmonių – ypač norėčiau padėkoti Andriui Janukoniui, jo šeimos fondui; jie smarkiai prisidėjo prie galimybės tuos žmones išlaikyti. Tokie sąmoningi, susipratę žmonės, pamatę šią baisią nelaimę, kuri ištiko Ukrainą, padeda susitelkti ir kaip galima labiau padėti ukrainiečiams. Kartais pagalvoji: juk ir mūsų žmonės kažkada bėgo iš Lietuvos į visą pasaulį ir kažkur rado prieglobstį ir supratimą, kažkur pradėjo kurtis naujus gyvenimus. Lygiai taip pat ir mes, galime ir turime tai padaryti šiems nelaimės ištiktiems žmonėms“, – visus nelikti abejingais ragino kun. S. Filipavičius.

Paklaustas, galbūt ši nelaimė privertė dar labiau susitelkti troškūniečius, klebonas teigė, kad labai matomo susitelkimo nėra, nes tam ir nėra tokios būtinybės. Tačiau žmonės labai geranoriškai priima čia gyvenančius karo pabėgėlius, kurie puikiai jaučiasi troškūniečių bendruomenėje.

„O kažkoks nepasitenkinimas šiais nelaimės ištiktais ir į svetimas šalis išblaškytais ukrainiečiais išplaukia iš tokio žmogaus, kuris pats nėra patyręs tokio nelaimės masto. Žmogus labai dažnai galvoja labai siaurai: štai pakilo sąskaitos keliais eurais, ar dar kažkas nutiko ir tas žmogus ne visada nori pasirūpinti pats savimi, laukia, kad jam kažkas ant lėkštutės viską padėtų. Štai todėl jam galbūt kyla šioks toks nepasitenkinimas, pavydas. Bet reikia turėti minty, kad tie žmonės neatbėgo čia savo noru su tikslu atimti iš mūsų gerą gyvenimą. Jie paliko savo namus gelbėdami savo gyvybes. Ir konkrečiai tie žmonės, kurie gyvena Troškūnuose, niekada savo noru nebūtų čia atvykę iš Charkivo. Jie turėjo savo namus, verslą, dirbo, puikiai gyveno, nieko neprašė. Bet tada viską subombardavo, sudaužė, susprogdino, sudegino barbarai, kurių net negali žmonėmis pavadinti.

Tai kur tiems ukrainiečiams dėtis? Žmonės, kurie pas mus dejuoja, turėtų mažų mažiausia jausti gėdą, o jei jie tos gėdos neturi, reiškia, kad jie savyje daug ko neturi“, – kalbėjo Troškūnų Švč. Trejybės bažnyčios klebonas Saulius Filipavičius.

Namo vis dar tikis grįžti

Pasak Troškūnų seniūnijos seniūno Rimanto Sereičiko, Troškūnuose šiuo metu gyvena dvi ukrainiečių šeimos: „Viena čia – nuo karo pradžios. Tai – tėvai ir keturi mokyklinio amžiaus vaikai. Jie atvykę iš Charkivo, tiesioginės karo zonos. Jų namai subombarduoti ir jie neturi kur grįžti.“
Vienas iš keturių šeimoje augusių vaikų, pasak seniūno, pavasarį sėkmingai baigė Troškūnų gimnaziją, išlaikė egzaminus ir įstojo į Vilniaus universitetą, o trys kiti mokyklinio amžiaus vaikai mokosi Troškūnų K. Inčiūros gimnazijoje.

„Prieš keletą savaičių Troškūnuose atsirado dar viena ukrainiečių šeima. Vyras jau anksčiau dirbo Lietuvoje, o prasidėjus karui, atvyko ir likusi šeimos dalis – mama su vaikeliu. Rukiškio kaime, pas ūkininkus Vilkus, gyvena trys moterys ir trys vaikai. Jie atvyko iš Černigivo, per juos taip pat ėjo frontas“, – apie karo pabėgėlius Troškūnų seniūnijoje pasakojo R. Sereičikas.

Pasiteiravus, ar Troškūnų vienuolyne dar yra besiglaudžiančiųjų, seniūnas teigė, kad nebe: „Vienuolyne pas kleboną šeima su keturiais vaikais gyveno apie pusę metų. Tik neseniai įsikėlė į privatų namą. Vienuolyne gyveno keturios šeimos, bet vasaros pabaigoje – rudens pradžioje kelios mamos grįžo į Ukrainą, viena moteris persikėlė į Vilnių ir ten sėkmingai įsikūrė. Šiuo metu vienuolyne gyvenančių ukrainiečių nėra.“

Dabar, skirtingai nei karo pradžioje, karo pabėgėlių skaičius yra sumažėjęs, į Troškūnus jų atvyksta taip pat nedaug.
„Pastaruoju metu, prieš kelias savaites, atvyko minėta šeima – tėtis, mama ir vaikiukas. Karo pradžioje dvi šeimynos gyveno ir Raguvėlėje. Viena – iš Mariupolio, bet ne iš tiesioginės karo zonos, kita taip pat iš Mariupolio, tačiau ši jau pabėgusi iš karo zonos – jiems teko rūsyje mėnesį slapstytis. Dabar šios šeimos gyvena Panevėžyje“, – sakė R. Sereičikas.

Tačiau, kad ir kokie karo baisumai bevyktų, visi Troškūnų ukrainiečiai tikisi grįžti namo.
„Rukiškyje gyvenančią šeimą dažnai aplankau ir jie jau lapkričio pradžioje planavo grįžti. Tačiau kai prasidėjo infrastruktūros bombardavimai, juos tai pristabdė ir aš sakiau, kad žiemą išbūtų čia.

Troškūnuose gyvenanti šeimyna taip pat buvo pasiryžusi išvykti, bet panašu, kad teks užsibūti.
Šeima iš Charkivo dar pati sau nėra atsakiusi į klausimą, ar grįš, nes grįžti kur nėra – viskas subombarduota. Ten jie turėjo verslą, bet viskas žlugę, sugriuvę. Tačiau jie priima šią situaciją tokią, kokia ji yra ir stengiasi integruotis į mūsų visuomenę, kas tikrai gerai sekasi – gyvename draugiškai ir gražiai“, – kalbėjo Troškūnų seniūnijos seniūnas.

Ypatingas dėmesys – išsilavinimui

Kalbant apie darbą, pasak R. Sereičiko, viskas vyksta bangomis – ne visada ir ne visiems pavyksta įsidarbinti ar toje pačioje darbo vietoje likti ilgą laiką.
„Iš pradžių keturių vaikų šeimos tėvai buvo laikinai įdarbinti vienuolyne. Šiuo metu tėtis nedirba, bet savanoriauja, mano prašymu prisideda prie vienos šeimos namų remonto, kurį organizavome vienišai mamai su vaikais. Jis geranoriškai sutiko prisidėti. Žinoma, jis norėtų dirbti ir darbo ieško. O mama nepilnu etatu dirba vienoje iš mūsų miestelio parduotuvių. Rukiškyje gyvenanti mama rūpinasi vaikais. Jos vyro sesuo neranda darbo, o močiutė yra pensinio amžiaus“, – apie ukrainiečių įdarbinimą pasakojo seniūnas ir atkreipė dėmesį, kad šios šalies žmonės ne tik darbštūs, bet ir skiriantys didelį dėmesį vaikų išsilavinimui.

„Iš trijų ukrainiečių šeimų, kurias pažįstu, man krito į akis, kad šeimos labai didelį dėmesį skiria vaikų lavinimui. Troškūnuose gyvenančios šeimynos vaikai mokosi nuotoliniu būdu Ukrainos mokykloje, mokosi mūsų gimnazijoje ir dar Charkivo dailės mokykloje. Taip pat mokosi ir Rukiškyje gyvenantis mokinukas, ir tie mokiniai, kurie Raguvėlėje gyveno.

Dvi ukrainietės, vos atvykusios, dalyvavo Lietuvos respublikiniame muzikos konkurse ir užėmė vieną iš prizinių vietų. Vos atvykusios tapo kone vietinėmis žvaigždėmis!
Labai akivaizdžiai matosi, koks didelis dėmesys ir lėšos yra skiriamos vaikų išsilavinimui. Nežinau, ar tai karas juos taip mobilizuoja, ar jų tiesiog tokia sąmonė, suvokimas. Šia prasme mes esame labiau apsnūdę“, – apie laikinus namus Troškūnuose radusius ukrainiečius pasakojo šios seniūnijos seniūnas Rimantas Sereičikas.