Meilės spynelės ant lūžtančio tilto…
Skovorodino miestelis geležinkelio bėgių perskirtas į dvi dalis. Vienoje bėgių pusėje – „chruščioviniai“ daugiabučiai, kitoje – kaimo trobelės. Būdami pas Skovorodino rajono merą Aleksejų Viktorovičių Prochorovą neišsiaiškinome, ar tas trobų kvartalas yra jau jo valdos, ar vis dėlto priskiriamos miestui.
A.V.Prochorovas – Vladimiro Žirinovskio partijos narys, gyvena srities centre Blagoviešenske ir kasdien važinėja į darbą. Skovorodino rajono plotas – kaip trečdalis Lietuvos, o gyventojų 17 tūkstančių. Beje, Blogoveščenską ir Kinijos miestą Cheiche skiria tik Amūro upė, pasak A.V.Prochorovo, ir rusams, ir kinams, gyvenantiems pasienyje, keliaujant į kaimyninę šalį taikomas bevizis režimas, tai ir vieni, ir kiti lanko kaimynus. Tiesa, tiltas per Amūrą tarp šių miestų pradėtas statyti tik pernai, tad į kaimyninę šalį kol kas keliaujama keltais. Manau, ne daug kam girdėtame Cheiche yra 2 milijonai gyventojų, Blagoveščenske – dešimtkart mažiau.
Pasak rajono vadovo, apie 70 proc. Skovorodino gyventojų, yra geležinkelininkai. Jie uždirba nuo 40 000 iki 100 000 rublių per mėnesį (nuo 550 iki 1400 eurų). Šalčiausio, sausio, mėnesio vidutinė temperatūra Skovorodino -28 laipsniai, tačiau dėl kažkokio nesusipratimo Amūro srities gyventojams nemokami šiaurės priedai. Rajono vadovas kalbėjo, kad mokytojų algos – nuo 35 000 rublių (apie 500 eurų), tačiau pedagogai jokiu būdu nelaikytini skurdžiais. „Nemažai tokių, kurie turi gyventi iš 15 000 – 20 000 rublių.“ – kalbėjo rajono vadovas. Būsto šildymas, skaičiuojant šiluminės energijos vieneto kainą, yra pigus, tačiau tos energijos reikia beprotiško kiekio – žiemos šaltos, namai kiauri. A.V. Prochorovas primetė, kad už dviejų kambarių buto šildymą vidutiniškai per mėnesį miesto gyventojai moka po 60-70 eurų, o šildymo sezonas prasideda apie rugsėjo 15-ąją, baigiasi apie gegužės 15-ąją.
Kaimiškoji Skovorodino dalis, tokia, kokios ir dera tikėtis Sibiro užkampyje, – gatvės be asfalto, išraižytos giliomis duobėmis. Automobiliai ten retas reiškinys. Dažniau gatvėje sutiksi perkarusių karvių komandą… „Mūūūū. Čia mano kaimas!“ – karvės piktokai nuo kelio gena svetimus. Sodybų teritorijos aptvertos, šalia daugumos vartelių prie gatvės stovi statinės vandeniui, kurias užpildo kartkartėmis pravažiuojantis vandenvežis.
Skylių, kuriose gyvena liūdesys, gausu ir Lietuvoje. Vis dėlto Skovorodino tiltas per upę sukrėtė. Beždžionių tiltas – suklypęs, einant juo reikia saugotis, kad neprasmegtum. Žvelgiant nuo tilto būtų gražu, jei nematytum iškankinto kaimo, jei regėtum tik upę ir skardį. Purvas, duobės, karvių mėšlas… O ant vargano tilto: jaunavedžių spynelės – amžinos meilės priesaika. Kaip turi nepasisekti, kad tavo spynelė atsidurtų ant Skovorodino tilto!?
Vijo iš miesto parko
Iki Nevero gyvenvietės, nors meras patarė nevažiuoti, vis dėlto nuvažiavome. Tačiau vienintelis iš tos kelionės rimtesnis įspūdis, jog grįžtant į Skovorodino autobuso vairuotojas paklausė, ar niekur neskubame, pasakėm, jog mums skubėti nėra kur. Atsiklausęs mūsų leidimo jis parvažiavo namo, paėmė namą remontuojančius statybininkus, juos nuvežė papietauti, o tada mus užvežė į stotį.
Skovorodino yra gal dešimt viešbučių. Ką ten gali veikti turistai? Pasirodo, ne turistams tie viešbučiai skirti, o darbininkams – kažkur šalia miesto klojamas dujotiekio vamzdynas, atliekamas grandiozinis dujotiekio Rytų Sibiras – Ramusis vandenynas projektas.
Aplankėme kelias Skovorodino kavines. Viena originali tuo, jog ji „municipalinė“, įsikūrusi „municipalinio“ viešbučio patalpose. Kitaip tariant, ir kavinė, ir viešbutis priklauso savivaldybei. Kitam pasėdėjimui išsirinkome pačią prabangiausią kavinę. Gal todėl, jog į ją atėjome dieną, barmenė buvo žiauriai nepatenkinta. „Tsss. Srėbk tyliau, nes visus bars!”, – vienas kitą tildėme atsargiai valgydami barščius.
Aplankėme Skovorodino muziejų. Linksmas, tarybine atributika išpuoštas muziejus. Ironiška ir paties Afanasijaus Skovorodino istorija. Kai jį, kovotoją už laisvę, „japonai“ sušaudė, A. Skovorodinas buvo palaidotas prie cerkvės. Cerkvė netrukus sudegė, o miesto gyventojai nusprendė vietoje cerkvės pastatyti klubą ir todėl herojaus kūną iškasė ir perlaidojo už trijų metrų.
Buvome ir Skovorodino „pramogų parke“. Aptvertoje teritorijoje kelios tarybinės karuselės, kurios jau šimtą metų neveikia, bet ant jų pakankamai švieži rašteliai „Atsiprašome, laikinai nedirba“. Parke kreivos šaligatvių plytelės, kreivi suoleliai, kreivos šiukšliadėžės. Žolė lyg ir šienauta, bet turbūt sausio mėnesį. Veiklos parke nėra jokios – galima nebent ant suolelio pasėdėti, tačiau teritorija aptverta, ant pravirų vartelių kabo raštelis, kuriame nurodytas darbo laikas. Įėjusius pro pravirus vartelius mus pasitinka ragana su šluota. Rėkia: „Ką, akli, nematot, kad nedirbame”. Klusniai sukamės atgal link vartelių, tad ta pati ragana vėl rėkia: „Ką, nė žodžio negalima pasakyti, vaikščiokit, negi gaila”. Apsisukame dar kartą ir einame į teritorijos gilumą. Greit pasirodo dar viena pikta moteriškė. Ta taip pat linksmina rėkimu, jog mes chamiškai elgiamės vaikščiodami po neveikiantį parką.
Vakarėjant sėdime prie geležinkelio stoties kiosko. Kaukaziečių valdomame kioske yra gėrimų ir neviliojančios išvaizdos, bet lyg ir valgomų produktų. Lauke sustatyti plastikiniai baldai. Sėdime, stebime aplinką ir tiek. Aplink dirba valkataujantys šunys. Viena kalė maisto prašinėja vaikščiodama kartu su atžala. „Nuo mažens pratina elgetauti“, – liūdime galvodami apie jaunosios kartos ateitį.
Kaukaziečių kioskas – lyg ir visų Skovorodino kaukaziečių štabas. Jų skaičius kinta nuo kelių iki keliolikos, bet nuolat kas nors atvažiuoja, nuolat kažkas išvažiuoja. Tarpusavyje jie kalbasi ir rusiškai, ir kitomis kalbomis. Tad, darytina išvada, kad ne visi kaukaziečiai yra tautiečiai. Keista, jog kaukaziečių giliai Sibire yra tiek daug. Užkalbinu kiosko savininką, sakau: „Kaip jūs čia? Kodėl jūs čia?“. Jis moja ranka – „aš rusiškai nesuprasti“. Linkteliu galva ir nueinu į šalį – pasikalbėti su Skovorodino kaukaziečiu nėra mano gyvenimo tikslas. Paskui stebiu, jog jis lauke rūkydamas bando nuklausyti, apie ką mes kalbame. O kai supranta, kad kalbame ne rusiškai, pats užšnekina ir apie save pasakoja. Pasak vyro, visi kaukaziečiai Skovorodino atsirado tuo pačiu keliu – tarnavo armijoje, įsimylėjo, vedė, liko čia ir dabar visi gailisi. „Meilė – baisi jėga“, – sakė kaukazietis. Tik žodį „meilė“ jis vartojo, sakykim, net ne fiziologine, greičiau anatomine forma…
Beje, karinio dalinio Skovorodino nebėra. Su jo likvidavimu siejamas staigus miestelio gyventojų skaičiaus mažėjimas. Gal esu neteisus, bet, man regis, patys niūriausi Rusijos miesteliai yra tie, kurie buvo karinėmis bazėmis, tačiau dabar jų nebelikę. Ir ne tik didelės teritorijos, virtusios griuvėsiais, bet šį įspūdį kuria ir piktos moteriškės. Kiekvieno praporščiko žmona, kai vyras turėjo antpečius, panašius į generolo, tik labai mažomis žvaigždėmis, jautėsi šiuo tuo esanti. Ir šį tą turėjo, nes vyras iš darbo retai kada tuščiomis grįždavo. O dabar visiškas „ragas“, šeima gyvena iš nedidelės vyro praporščiko pensijos ir žmonos pardavėjos algos.
