Tarpukario istorijos tyrinėtojas Gediminas Kulikauskas savo 2023 m. išleistoje knygoje „Elektros boikotas“ tipiniam miestelio turgui parodyti pasinaudojo Svėdasų turgaus fotografija. Dešinėje matyti „Baltasis mūras“, o kairiau „Trečioko namas“ – įspūdingi pastatai, kuriuos sunaikino sovietmečiu.
Tyrinėdamas gimtojo Svėdasų krašto praeitį dažnai susidurdavau su dingusiu pasauliu – ne tik išėjusiais į amžinybę žmonėmis, bet ir nuo žemės paviršiaus nušluotais pastatais. Daugybe pastatų, kurie buvo nugriauti ar nebeatpažįstamai pakeisti perstatant. Pribloškiantis jausmas ištiko patyrus, kad Svėdasų senamiestis visiškai išnyko. Teliko kelios nuotraukos ir daugiau nieko.
Norėdamas atkreipti visuomenės dėmesį į nuolat naikinamus kultūros paveldo paminklus, nupiešiau įspūdingesnius senuosius statinius ir išleidau ketvirtį šimto puodelių, papuoštų „mūrinių Svėdasų“ paveikslėliu. Svėdasiškiams, kraštiečiams ar net kolekcionieriams bus smagu turėti nors vieną iš dvidešimt penkių puodelių ir iš jo gerti kavą ar arbatą.
Dar nuo Radvilų laikų Svėdasų miestelyje būta mūrinių namų, juk seniausiu mūsų rajone mūru laikoma dar iš XVI – XVII amžiaus užsilikusi Svėdasų bažnyčios dalis – nūnai joje šoninė Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės koplyčia su zakristija. Grafų Marikonių laikais, bene XIX amžiaus pradžioje, keletas didžiulių mūrinių namų pastatyta aplinkui Turgaus aikštę. Dauguma jų, sumūryti iš plytų ir nutinkuoti, priminė dvaro rūmus, kaip kad „Baltuoju mūru“ vadinamas, o Trečioko namas buvo dviejų aukštų.
Pokariu siautėjantys komunistai vadovavosi marksistinės giesmės žodžiais „Pasaulį seną išardysim…“. Antrojo pasaulinio karo frontui traukiantis per Svėdasus, 1944 metų vasarą „Baltojo mūro“ stogas buvo gerokai suniokotas ir jo nebetaisė, nežinia kada buvo sunaikintas dar vienas už šio rūmo bei gyvulių turgaus aikštelės buvęs didžiulis mūrinis namas. Trijų pakopų gausiai ornamentuotas koplytstulpis sodelyje šalia Vaižganto paminklo ar tai pats nugriuvo, neva darytas iš nepatvaraus „pelkių ąžuolo“, ar kam pagelbėjus. Buvo gi pastatytas ne šiaip sau, bet 1928 metais minint Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetį ir už svėdasiškių, gyvenusių Amerikoje, aukas. Nūnai ta intencija šiek tiek panašus paminklas 1989-aisiais atstatytas jau miestelio aikštėje. Tačiau ir ne toks, ir ne tas – visai kitokio silueto, kitokia koplytėlių forma ir kryžiaus saulute.
Trečioko mūras savo elegantiška didybe stūksojęs turgaus aikštės pakraštyje, jo pasieniu driekėsi judri pagrindinė kan. Juozo Tumo-Vaižganto vadinama gatvė. Nugriautas 1980 metais ir tuos griuvėsius dar gerai pamename. Matyt, kažkur tuo pačiu metu, buvo nuverstas dar vienas puikus pastatas – buvusi kooperatyvo „Viltis“ centrinė parduotuvė su antrame aukšte įrengta raštine bei butu tarnautojams.
Tuo pat metu smarkiai nyko ir buvo griaunami Svėdasų grafų Marikonių dvaro ant Beragio ežero kranto rūmai. Kam reikėjo, plėšė nuo stogo skardą (net paties kolūkio pirmininko nuvežti stogdengiai), kam reikėjo – išsilupo balkius. Dar anksčiau neliko parketų, durų, langų, ornamentuotų glazūruotų koklių krosnių – kadais puošnūs pastatai pavirto į apgailėtinus griuvėsius. Bene geriausiai išliko bokštas, tačiau naujam savininkui užkonservavus, jau bene penkis metus jis keliautojams bei istorijos mylėtojams nematomas, paslėptas už lentų ir apsauginės plėvės apvalkalo.
Taip jau nutiko, kad į stilingą paveikslėlį netilpo senosios pieninės rūmai, kuriuos nugriovė bene patys kooperatyvo „Laimė“ nariai, nes pasistatė naują mūrą, gamybai labiau pritaikytus namus, kurie, nors jau seniai nebenaudojami, sulaukė šių laikų. Smalsesniam galėtų kilti klausimas, kokiu tikslu visi šie istoriniai pastatai buvo nugriauti – juk ne tik remontas, bet ir sugriovimai kainuoja. Baltojo mūro vietoje pastatė apylinkės tarybos namus bei dviaukštę parduotuvę, sujungta su kavine-valgykla. Nugriovę buvusią „Vilties“ parduotuvę, atvėrė naujųjų kultūros namų duris. Bet juk duris galėjo įrengti ir kitoje pusėje: Trečioko namo vietoje – nūnai nejauki, ištrupėjusiu asfaltu automobilių stovėjimo aikštelė. Štai ir visa nauda, tiksliau – baisi žala.
O juk kultūringesniems žmonėms valdant tie patys XIX amžiaus, o gal ir senesni mūrai, galėjo būti restauruoti, į juos būtų sutilpę ir visos parduotuvės, kavinė, valdžios įstaigos, buvusi vieta ir šiandien pageidautina parapijos arbatinei ir taip reikalingam Svėdasų miestelio muziejui. Nūnai būtų vienas įspūdingiausių Lietuvos senamiesčių, nes juk ir Gediminas Kulikauskas savo 2023 metais išleistoje knygoje „Elektros boikotas“ tipiško Lietuvos miestelių turgaus iliustracijai pasirinko išskirtinių mūrų apsuptą Svėdasų turgavietę. Naujojo gyvenimo statytojų neatpažįstamai suniokoti Svėdasai ko gero yra labiausiai urbanistiškai nukentėjęs miestelis Aukštaitijoje.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
Sovietai atėjo vyžoti.Ką jie nabagai.Tik griauti, ,žudyti, prievartauti,vogti,meluoti tegalėjo….Melas jų nacionalinė vizitinė kortelė..
Tai dabar Raimondas visiems ir visur savo puodelius kaišios, kaip knygas, žmonės privalės pirkti, kai taip įkyriai prekė brukama. O dėl kažkokių dingusių Svėdasų reikia mažiau raudoti. Juk negalėjo ištisus dešimtmečius stovėti namai šiaudiniais stogais ar nežinia kam bereikalingi mūrinukai. Ar labai visiems patiktų, jeigu vidury miestelio, kur eina pagrindinė Vaižganto gatvė ir kelias Kaunas-Rokiškis vyktų didžiuliai turgai ir negalėtų mašinos pravažiuoti.
Ten nebuvo šaudiniai namai.
o tas kas padarė vaikus ir privedė iki tokios būsenos tą žmogystę ar buvo tardomas? Ar jis tuo prisidėjęs dabar dar savo trigrašį kaišo?
Kalbos ėjo, kad kareiviai iš Ukmergės kai dirbo kolūkyje užtaisė pirmą. Nes po to kai visi kareiviai susirgo sifiliu kolūkiui kurį laiką net nuvežus bekonų neduodavo kareivių „kovai už derlių”.
A kū čia mūsū karespundentas ir istorjas tyrinėtajas iš Anykščiū muziejaus garodyja ape Svedasū muziejū? Taigi ar anas ažmirša kad Kunigiškiuos yra Svedasū krašta muziejus da na kalchoza laikū atidarytas senovinej makyklaj. Tik mažai unt rajona ape muziejū reklamuoja ir gal tinai nevisadu ekspanuoja Svedasū mestelia istorijas paradas. Raiktū kad mūsū seniūnas pasrūpintū su sava muziejininku kur tinai dirba daug metū gal da na kalchoza laikū ir ape šitū temū pagalvotū ir padarytū tokiū rodū Svedasū krašata žmanem.
Sifilis kirto per smegenis. Jaunimas, matote kas darosi su vadinama Jadze, darykite išvadas – vos susirgai iš karto pas daktarus.
Akivaizdu-sunkios tamstos ligos pasėkmės galimai dėl neatsakingų ir atsitiktinių santykių elgesio.
Patartina visada net ir po medikamentinio ligos gydymosi kurso pasinaudoti psichologinės konsultacijos paslaugomis.
Dabartiniais laikais. Prie ruso apie psichologą girdėjo tik Utenoj, kai po žmogžudysčių tyrinėdavo ar ne durnas nužudė ir Rokiški. Kaip žinote Svėdasų Jadzė dėl savo vaikų nužudymo nebuvo tardoma.
o tas kas padarė vaikus ir privedė iki tokios būsenos tą žmogystę ar buvo tardomas? Ar jis tuo prisidėjęs dabar dar savo trigrašį kaišo?
Labai jau pesimistinės mintys. Atrodo, kad prie sovietų Raimondas negyveno ir nedirbo. O gal, dirbdamas kolūkyje statybininku, kartais irgi prisidėjo prie kokio nors seno pastato griovimo?
Tai asmeniškai paklausk,sovietini griovėjau
na štai ir pirmoji kregždutė pasirodė iš savivaldybės muziejaus darbuotojo, įgyvendinat naujai patvirtintos savivaldybės kultūros strategijos gaires -*pasitelkti naujas formas pasakoti rajono istorijas* 🙂
Puiku.