Grįžau į redakciją po dviejų mėnesių ir kolegos iš karto ėmė pasakoti apie valkatėlę Donatą. Jis, pasirodo, pajutęs laisvę visiškai „sukatinėjo”. Namo nakvoti negrįžta, dienomis užsuka tik pavalgyti, savo išvaizda taip pat nesirūpina… Žodžiu, reiks labai rimtai susirūpinti jo įpročių keitimo. Nors tiesą sakant, jis gi – katinas, kažin kaip pavyks jam primesti savo nuomonę…
Grįžau į redakciją po dviejų mėnesių ir kolegos iš karto ėmė pasakoti apie valkatėlę Donatą. Jis, pasirodo, pajutęs laisvę visiškai „sukatinėjo”. Namo nakvoti negrįžta, dienomis užsuka tik pavalgyti, savo išvaizda taip pat nesirūpina… Žodžiu, reiks labai rimtai susirūpinti jo įpročių keitimo. Nors tiesą sakant, jis gi – katinas, kažin kaip pavyks jam primesti savo nuomonę…
Na, bet pradžia jau padaryta – daugiau nei pusę Donato jau iššukuota. Ech, kaip išsiskleidė jo uodega, tiesiog katinas akyse pagražėjo. Pažadu, bus susidorota ir su kita kaltūnuota Donato puse. Pasirodo, močiūtės užsukusios į redakciją, darbuotojams kaip reikiant duoda pylos. Sako, kad katinas nemylimas, neprižiūrimas, alkanas ir dar susivėlęs… Negi tikrai manote, jog nemylime Donato ir jį skriaudžiame? Juk jis gi mūsų Doncė!
Prasidėjo nauji mokslo metai, tad ir katino laukia nauji išbandymai, netgi drįsčiau sakyti – ekstremalūs pokyčiai. Jam jau šiandien aiškinau, kad susivėlęs tai jis tikrai nebus, reiks taikytis prie mūsų taisyklių.
Išduosiu dar vieną nelabai malonią paslaptį – Donatas savo gamtinius reikalus atlieka vidury redakcijos arba tiksliau visur, kur jam pasirodo patogu. Taip, taip – šitaip elgiasi tas pats gražuolis, vaikų numylėtas Donatas. Imsimės ir šitą problemą spręsti, gėda juk…
Na, gal jau užteks šiam kartui – su tiek viešai paskelbtų nuodėmių ne kiekvienas galėtų neraudonuodamas gatvėmis vaikščioti.
