Katiniškas gyvenimas lauke

Jau kai išėjo, tai išėjo… Ne, ne – Donatas niekur nedingo, jis vis dar yra mūsų redakcijos katinas, tačiau pajutęs, jog gyvenimas laisvėje daug paprastesnis nei su žmonėmis, daugiausia laiko jis praleidžia lauke. O kaip gi kitaip – juk Donatas žino, vos tik grįš į redakciją, iš karto laukia labai nemaloni procedūra – šukavimasis.

Jau kai išėjo, tai išėjo… Ne, ne – Donatas niekur nedingo, jis vis dar yra mūsų redakcijos katinas, tačiau pajutęs, jog gyvenimas laisvėje daug paprastesnis nei su žmonėmis, daugiausia laiko jis praleidžia lauke. O kaip gi kitaip – juk Donatas žino, vos tik grįš į redakciją, iš karto laukia labai nemaloni procedūra – šukavimasis.

Pažvelgus į Donato snukelį atrodo, jog tai pats nelaimingiausias katinas pasaulyje. Arba katinas, kuris išgyvena dėl visų žmonijos nuodėmių… Žiūri jis savo priekaištaujančiu žvilgsniu tol, kol pradedi jausti kaltę – gal jam kokį skanesnį kasnelį parnešti, gal minkštesnę kėdę surasti, o gal tiesiog glostyti, glostyti… ir taip per dienas. O dar ryte išgirdus kaip mūsų skaitytojai atėję į redakciją pasiimti laikraščio auklėja mus dėl Donato nepriežiūros, belieka tik nuleisti akis ir išklausyti teisingo auklėjimo pamokėles.

O iš tiesų yra visai kitaip. Donatas nusprendė, jog tikras gyvenimas yra tik lauke. Ten galima pagulėti po tujų krūmais (sprendžiam iš to, jog jo uodega grįžus iš lauko būna pilna tujų šakelių), galima medžioti visokius skraidančius, šliaužiančius ir ropojančius padarus, galima nueiti į vaistinę pasilabinti su draugais… Ir dar daug visokių smagių dalykų nutinka lauke. Netgi po operacijos, Donatas nesutiko visos dienos leisti savo guolyje, reikėjo kuo greičiau sprukti į lauką tvarkyti reikalų. Nesijaudinkit, jis sveikut sveikutėlis, o operacija buvo reikalinga tam, kad… na, be jokių pasekmių Donatas galėtų bendrauti su savo draugėmis katėmis. Manome, kad demografinė kačių situacija Anykščiuose ir taip gera, o nebūdami tikri, jog Donatas tinkamai atliks savo, kaip tėvo, pareigas, ryžomės imtis tokių priemonių. Juk visos prieglaudos pilnos katinukų, kurie laukia naujų šeimininkų, tad užsiimti kačių veisimu mes tikrai nenorime.

Na, mes tikrai mylime savo Donatą… Ir į redakciją parsinešame, kad nusnaustų ant kėdės, ir glostukų negailime, ir auklėjimu užsiimame… Čia derėtų pridurti – tiek, kiek jis leidžiasi. Ilgai jam aiškinau, kad jis yra naminis katinas, todėl negali atrodyti kaip valkatėlė, o turint tokią pūstą uodegą kaip jo, tiesiog net nepadoru joje nešiotis tujas. Nors ir ne visai draugiškai sutardami, uodegą išsišukavome…