39 proc. Utenos apskrities daugiabučių gyventojų nenorėtų, kad jų kaimynystėje būtų įrengti socialiniai būstai. Tai paaiškėjo 60-tyje šalies miestų ir miestelių surengus eksperimentą, kurio metu daugiau nei 8 tūkst. daugiabučių gyventojų gavo pranešimus, kad šalia jų gali būti įrengti butai socialiai remtiniems asmenims.
Eksperimento metu nesutikimą dėl socialinio būsto kaimynystės visoje Lietuvoje išreiškė 29 proc. pranešimus gavusių gyventojų, o Utenos apskrityje šis skaičius siekė net 39 proc. Šioje apskrityje socialinio būsto kaimynystei prieštaraujančių žmonių skaičius yra vienas didžiausių visoje Lietuvoje. Zarasuose socialinio būsto kaimynystės nepanoro 56 proc., Molėtuose – 48 proc., Visagine – 42 proc., Ignalinoje – 38 proc., o Utenoje ir Anykščiuose – 24 proc. gyventojų.
Socialiai remtinas = asocialus?
Eksperimentą inicijavusios Centrinės projektų valdymo agentūros (CPVA) direktorė Lidija Kašubienė sako, kad jis aiškiai atskleidė ir „įgarsino“, kokie stereotipai apie socialinių būstų gyventojus vyrauja visuomenėje.
„Sužinoję apie galimus naujus kaimynus gyventojai aktyviai atsiliepė ir išsakė pačias įvairiausias nuomones. Dažniausiai žmonės baiminasi, kad būste neapsigyventų asocialūs, nevaldomi, triukšmingi, turintys priklausomybę alkoholiui ar narkotinėms medžiagoms ar teisti asmenys. Taip pat buvo minima, kad kaimynystėje nepageidaujami pabėgėliai ar romų tautybės žmonės. Taigi socialinio būsto gyventojo „portretas“ ne tik vis dar labai stereotipiškas, bet ir stigmatizuotas“, – sako L. Kašubienė pridurdama, kad gyventojų pastabos buvo išsakytos labai emocingai, su įniršiu.
Pasak psichologo Pauliaus Rakštiko, tokios neigiamos nuostatos kartais susiformuoja, kai pabendravus su vienu asmeniu į situaciją pažiūrima nekritiškai ir susidaroma nuomonė apie visą jo atstovaujamą grupę.
„Tokios frazės kaip „moterys blogai vairuoja“, „visi politikai vagys“, „kitur gyvenimas tikrai geresnis“ parodo mąstymo siaurumą – žmonės yra linkę iš vieno atvejo spręsti apie visumą. Nors tie pavyzdžiai konkrečiu atveju ir gali būti teisingi, tačiau pats apibendrinimas neturi pagrindo. Žmonės nebando suprasti esmės, nes tam reikia pastangų, noro matyti plačiau ir tiesiog elementaraus suvokimo, kad socialiai remtino žmogaus situacijoje galime atsidurti kiekvienas. Bijoti užsimerkus tamsoje visuomet lengviau nei išdrįsti atsimerkti ir pamatyti, kad baubas žiūri iš veidrodžio”, – sako psichologas.
Neigiama asmeninė patirtis
Dalis nuomonę išsakiusių eksperimentinio tyrimo dalyvių nurodė, kad vengia socialinio būsto kaimynystės dėl jau turimos neigiamos asmeninės patirties.
„Jau yra keli tokie butai. Šalia gyvena – koncertai kiaurą parą“; „Jau yra vienas toks būstas – girtuokliai iškritę visur miega. Baisu net vaikus išleisti į kiemą“; „Viename tokiam bute gyvena 17 kačių. Net gyventi neįmanoma – dvokia“; „Turėjom problemų, kai viena šeima socialinį būstą pavertė landyne – iš viso miesto rinkosi girtuokliai, visą parą vyko „diskotekos“, daužė laiptinės langus, užpylė mūsų butą, teko nuolat kviesti policiją“, – tokius komentarus pateikė eksperimento dalyviai.
Specialistų teigimu, tokių žmonių nuostatas bei patirtį pakeisti sunkiausia, tačiau bandyti – verta.
„Bendra situacija parodo visuomenės nebrandumą. Žinant, kad šalia yra pažeidžiamas žmogus – brandi visuomenė stengtųsi jam padėti suvokdama, kad visa bendruomenė stipri tiek, kiek stiprūs labiausiai pažeidžiami jos nariai. Visgi reiktų nenuleisti rankų nematant greito rezultato. Net ir turėdami noro, žmonės savo nuostatas yra linkę keisti lėtai. Svarbu, kad žmonės matytų kuo daugiau teigiamų pavyzdžių ir tai būtų tarsi atsvara jų ankstesnei patirčiai“, – paaiškina psichologas P. Rakštikas.
Daug erdvės pokyčiams
Kai kurie apklausti daugiabučių gyventojai kategoriškos nuomonės neturėjo, nes pirmiausia teigė norintys sužinoti, kokie kaimynai atsikraustytų į socialinį būstą.
„Jeigu jauna šeima – nieko prieš“, „Ir patys kažkada stovėjome eilėje dėl socialinio būsto. Svarbiausia, kad ne narkomanai“, „Jeigu kokie vargšai lietuviai, tada gal ir nieko, bet tik ne prasigėrę, ne romų tautybės ar pabėgėliai“, – išimtis dėl kaimynystės dėstė daugiabučių gyventojai.
Pasak L. Kašubienės, tokie atsakymai rodo, kad erdvės pokyčiams yra.
„Socialinio būsto gyventojai yra visuomenės atspindys. Kartais ir padoriems, protingiems bei išsilavinusiems žmonėms gyvenimas nepagaili sunkumų. Tai, kad „rūšiavimas“ ir etikečių klijavimas baigiasi su šiais žmonėmis susidūrus akis į akį, puikiai atskleidė mūsų socialinis vaizdo eksperimentas. Jo metu pasiūlėme pabendrauti 20 atsitiktine tvarka atrinktų žmonių, iš kurių 10 gyvena socialiniuose būstuose arba laukia jo eilėje, tačiau kiti eksperimento dalyviai šio fakto nežinojo. Paradoksalu, tačiau po gyvo susitikimo socialinio būsto gyventojai buvo minimi tarp geidžiamų kaimynų“, – pažymi L. Kašubienė.
Lietuvoje yra per 11 tūkst. socialinių būstų, dar apie 10 tūkst. šeimų laukia būsto eilėje. Iki 2020 metų Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšomis bus įsigyta apie 2000 būstų valstybės remiamiems asmenims apgyvendinti. Į socialinį būstą gali pretenduoti daugiavaikės šeimos, vieniši tėvai, našlaičiai ar asmenys, likę be tėvų globos, neįgalieji, pensinio amžiaus asmenys, darbingi asmenys, gaunantys mažas pajamas.
Apie 60-tyje savivaldybių vykusį tyrimą
Liepos-rugpjūčio mėnesiais šalies savivaldybių teritorijose vykusį eksperimentinį tyrimą inicijavo Centrinė projektų valdymo agentūra, kuri administruoja Europos Sąjungos (ES) investicijas socialiniam būstui įkurti. Tyrimo metu kiekvienoje iš 60 savivaldybių atsitiktiniu būdu buvo pasirinkta mažiausiai po 2 daugiabučius, kuriuose išplatinti pranešimai apie planuojamus įrengti socialinius butus, o prieštaraujančių tokiems planams paprašyta informuoti apie savo nesutikimą. Nerenkant jokių asmens duomenų, išskyrus priklausymą gyvenamajai teritorijai, užfiksuota, kiek gyventojų pareiškė nesutikimą dėl socialinių butų įrengimo ir kokie pagrindiniai išsakyti argumentai.
