Fotografui patartina būti nepastebimu

Šiandien fotožurnalistą, ilgametį „Anykštos“ vyriausiosios redaktorės pavaduotoją, keturių nuotraukų albumų autorių Joną Junevičių bei sportinių šokių trenerę Stanislavą Bilevičienę paskelbs Anykščių rajono garbės piliečiais.
Su Jonu praėjusią savaitę sutarėme dėl interviu. Ruošiausi pas jį į sodą, bet atvažiavo į redakciją pats. Elektriniu paspirtuku.
J. Junevičiui – 75-eri, pernai jis išgyveno infarktą. Pamatęs Joną ant paspirtuko, sakau: „Gerbiamas Garbės pilieti, Jūs varijotas!“ Jonas juokiasi: „taip ir parašyk“.

– Ar džiaugiatės, kad Jums bus suteiktas Anykščių rajono Garbės piliečio vardas? Ar Jums tai svarbu? 

– Niekada nekilo mintis, kad man šį vardą siūlys. Kai Pasaulio anykštėnų bendrijos veiklos koordinatorius Julius Jakubėnas pasikvietė į Pasaulio anykštėnų kūrybos centrą ir pasakė, kad esu pakviestas pasirašyti sutikimą – jį pasirašiau, atrodo, po savaitės. Vienas dalykas – manau, kad Anykščiuose yra gerokai labiau nusipelniusių, man tai savotiškas stresas. Aš niekada nelindau į priekį. Nei politikoje, nei gyvenime. Bet, kita vertus, mane siūlo Pasaulio anykštėnų bendrija, su kuria bendrauju labai seniai. Ir sūnus Gytis sakė: „Tėti, tu turi vertinti tuos žmones, kurie tavimi pasitiki, kurie tave siūlo, tu juos tiesiog nuvilsi, jiems turi padėkoti, kad pastebėjo, kad įvertino, kad pasiūlė“.

Manau, Garbės piliečio vardas yra ir įpareigojimas per likusį gyvenimą jį pateisinti.

– Sakot, niekada nelindot į pirmą planą. Bet ar čia nėra profesiniai dalykai? Ir rašantis žurnalistas turi sėdėti kamputyje, fiksuoti ir netrukdyti, o fotografas dar ir fotoaparatu nuo kitų prisidengia, pats niekada į kadrą nepatenka…

– Galbūt. Ir puikiai suprantu tuos žmones, kurie nenori fotografuotis arba juos reikia priprašyti. Ir aš pats labai nemėgstu fotografuotis. Tik dabar nebekreipiu dėmesio. Namuose aš dabar jau pats paskutinis fotografas. Jeigu aš noriu nusifotografuoti anūkus, turiu prasibrauti pro sūnų ir dukrą. O dabar jau ir anūkai fotografuoja. Jų telefonai nufotografuoja geriau, nei fotoaparatas. Aišku, kai patvarkysiu nuotrauką, mano bus geresnė, iš jos bus galima padaryti kvadratinio metro dydžio nuotrauką ir niekas joje nebus išplaukę.

– Dabar visi turi telefonus, visi fotografuoja, bet gal geriau kai kurie žmonės to nedarytų?

– Tegul fotografuoja. Gyčiui (sūnui – aut. past.) kai kurių nuotraukų aš pavydžiu, jis tikrai mato. Bet jis baigęs žurnalistiką ir turi cinkelį. Gali pasidaryti milijoną kadrų, tarp jų bus ir labai gerų, bet ar sugebėsi atsirinkti? Nuotraukų atsirinkimas yra darbas. 

Visi dabar tapo konkurentais žurnalistams. Atsitiko avarija, kažkas važiavo, sustojo, nufotografavo, į feibuką nuotraukas sudėjo. Dar kol policijos nebuvo. Atvažiuoji tu kaip žurnalistas, vieta aptverta, stovi policininkas ir tavęs neprileis. Jei sprogimas, būtent telefonininkų nuotraukos yra vertingiausios. Vokietijoje vienas dienraštis, kai prasidėjo „muilinės“, pigūs fotoaparatai, kurių nuotraukų kokybės laikraščiui užtenka, nupirko kelis šimtus tų „muilinių“ ir paskleidė po visą arealą. Padalino žmonėms, kurie bendradarbiavo su laikraščiu, arba norėjo bendradarbiauti. Žmonės siuntė nuotraukas ir džiaugėsi, kad jas laikraštis spausdina. Aišku, profesionalūs fotografai buvo nepatenkinti, bet laikraštis iš to išlošė.

– Kurioje vietoje fotografija tampa menu?

– Kaip dailininkui teptukas, taip fotografui fotoaparatas. Ir visos kitos priemonės. Gali daryti meną. Nufotografavau, užsidėjau debesį. Dabar didžiausias menininkas – dirbtinis intelektas. Reklamos kūrėjai viską padaro: ir debesis, ir medžius, ir sprogstančius kalnus. Esu daugelyje spaudos fotografijos konkursų dalyvavęs, laimėjęs. Daug mano nuotraukų yra spaudos fotografijos almanachuose. Spaudos fotografijų konkursui pateikiamos nuotraukos negali būti koreguotos. Apie tai, kad tu galėtum ten ką ištrinti, ką mes kartais darėme ir „Anykštoje“, negali būti net kalbos. Už tokias korekcijas būtum šalinamas ne tik iš to konkurso, bet gali būti uždrausta dalyvauti ir ateityje, nes tai vadinama nuotraukos klastote. Tik tam tikrose ribose gali tamsinti ar šviesinti, tam tikrose ribose kontrastą gali kelti ar mažinti. Bet yra griežtos ribos. O meninėje nuotraukoje gali daryti, ką nori. Bet, jei tokį „meną“ pateiksi spaudos fotografijų konkursui, tai gali būti  paskutinis tavo konkursas.

Pasauliniame „World press“ konkurse, sporto kategorijoje, vienais metais apdovanojimą pelnė autorius, kuris iš kadro „išėmė“ žaidėjo kulną. To žaidėjo nuotraukoje nebuvo, tik jo kulnas pateko į kadrą. Kažkas po to atkapstė. Dėl to kulno nuotraukos autorius prarado apdovanojimą ir turėjo nemalonumų. Negali iš nuotraukos nurankioti spuogų, raukšlių ir panašiai.

– Kuris fotografijos žanras Jums mieliausias?

– Gamta. Vienareikšmiškai. Esu gamtos fotografų klubo „Žalias skėtis“ narys. Ir poilsis, ir gražu, ir gera. Ir prašyti, kad kažkas sutiktų fotografuotis, nereikia. Dažniausiai sode prie Šventosios, kur mes gyvename, nereikia ieškoti kadrų, jie patys ateina. Rubikių ežero knygai aš didžiuosius baltuosius garnius vaikiausi gal dvi vasaras, bet arčiau kokių 50 metrų su valtimi nepriplaukdavau. Ir štai toks atvejis – pernai didysis baltasis garnys atskrido į mano balą vidury dienos. Aš išsliūkinau į balkoną, kad nereiktų pro lango stiklą fotografuoti. Neskrenda. Pabandau eiti artyn. Neskrenda. Priėjau beveik trijų metrų atstumu iki jo…

– Galvojant apie ateitį ir prisimenant tą patį Anykščių fotometraštininką Izidorių Girčį, ateities kartoms lieka pastatai, žmonės, o gamta lyg ir mažiau vertinga, ji nekinta arba beveik nekinta.

– Sutinku 100 procentų. Geriausia fotografuoti, kai tavęs niekas nevaržo. Šiuo požiūriu I. Girčiui buvo gerai. Jis ėjo prieš santvarką, jį laikė už borto, nežiūrėjo į jį rimtai. Netgi sakydavo, kad jis fotografuoja tuščiu aparatu. Bet netgi jeigu buvo ir taip, tai buvo gerai, neleido jam pamiršti įgūdžių.

– Išeitų, jog svetimoje aplinkoje, kur tavęs nepažįsta, fotografuoti yra lengviau?

– Žinoma. Prasidėjus telefonų erai, iš fotografų vienas pirmųjų spaudai telefonu pradėjo fotografuoti Lietuvos spaudos fotografijos korifėjus Ramūnas Danisevičius. Sako, jeigu išsiimu fotoaparatą su dideliu objektyvu, visi stengiasi atrodyti taip, kaip nori pakliūti į objektyvą, o fotogrofuoji  telefonu – niekas dėmesio nekreipia. Žmonės fotografuojantį telefonu mato kaip sau lygiavertį: aš fotografuoju, jis fotografuoja. O kai tu su fotoaparatu fotografuoji, atrodai tarsi iš kito klano, gal iš spaudos, gal dar iš kažkur…

– Ką geriausia Anykščiuose buvo fotografuoti?

– Eilinius žmones, kaimuose populiariai „Anykštos“  rubrikai „Pastogė“, šventes, portretus „Anykštos“ klaustukams. Kartais juos pasidarydavau per 10-15 minučių, kartais per dvi valandas. Tu slampinėji mieste ir negali rasti trijų žmonių, kurie norėtų su tavimi bendrauti. Gal kartais ir klausimas turėjo reikšmės, bet dažnai ir klausimo neuždavus sakydavo, kad nesifotografuos ir nekalbės. Yra buvę ir tokių žmonių, kurie sakė: „Aš visad laikraštyje pažiūriu, man įdomu ir aš galvoju: na kada mane pakalbinsit? Ir štai pagaliau sulaukiau“. Kartais tie gatvėje fotografuotų žmonių portretai būdavo labai išraiškingi, natūralūs.

Iš viešų asmenų – meno žmonės lengviausiai fotografuojami. Jie supranta, ką tu darai, nekreipia dėmesio. Prisimenu aktorę Vaivą Mainelytę. Kažkur labai skubėjau, užlėkiau į koplyčią, buvo jos  kūrybos vakaras. Prieš pasirodymą buvo likę apie 10 minučių. Įlėkiau į kambariuką. Paprastai menininkai prieš pasirodymą scenoje prašo jų netrukdyti, jiems reikia susikaupti. Siūlo fotografuoti per pasirodymą scenoje, arba po renginio. Mano mėgstama aktorė V. Mainelytė nusišypsojo ir sako – fotografuok. Pasižiūrėjo į nuotraukas fotoaparato ekrane ir sako: „Va, šitas kadras geras“.

Beje, stengdavausi į kultūros renginius ateiti keliolika minučių anksčiau ir gaudyti kadrus, kaip renginio dalyviai bendrauja tarpusavyje. Tai dėkingos minutės fotografavimui. Sovietmečiu pirmųjų, dažniausia partinių, rajono asmenų nuotraukas, prieš jas spausdinant laikraštyje, kai kuriems rajonuose dirbantiems fotokorespondentams reikėdavo suderinti. Tokių pageidavimų ar priekaištų dėl nuotraukų per darbo metus nesu sulaukęs. 

Reikalavimai ir mados keičiasi kartu su laikmečiu. Kai studijavau universitete, vėliau pirmaisiais Nepriklausomybės metais, žurnalistikos dėstytojai sakydavo, kad kai nuvažiuoji į gaisrą, į avariją, nors tau labai sunku, bet susiimk ir fotografuok. Verkiančius, už galvų susiėmusius… Dabar už tokias išspausdintas įvykių aukų nuotraukas būtų galima tikėtis bylų. Dabar dirbti spaudos fotografijoje labai sudėtinga.

– Vyrus lengviau fotografuoti nei moteris?     

– Nesusimąsčiau. Vyrai sukalbamesni, neatideda fotografavimo kitai dienai. Moterims neretai reikia pasipuošti, pasiruošti, nors, pavyzdžiui, sėdi už stalo įstaigoje, priima žmones. Jos reiklesnės savo atvaizdui.

– Manau, fotografui yra patogiau dirbti poroje su rašančiu žurnalistu, nei vienam?

– Tai buvo mano mėgstamiausia darbo dalis. Aš fotografuoju, kažkas rašo. Kai spaudoje pradėjau karjerą, važiuodavome trise, dar ir vairuotojas buvo. Tokia komanda važiuodavome į kolūkį.

Prisiminkim nesenus interviu su „Teltonikos“ savininku Arvydu Paukščiu ar Molėtų rajono meru Sauliumi Jauneika. Tu kalbini, aš fotografuoju. Jie sėdi, kalba, kartais vaikštome. Jie jau prieš tai sutiko, kad bus fotografuojami, bet koncentruojasi į pokalbį, o ne į nuotrauką, nepozuoja. Ir aš turiu valandą ar pusantros pagauti to žmogaus portretą. Kiek žurnalo „Aukštaitiškas formatas“ viršelių su taip padarytomis nuotraukomis išleidome? Turbūt daugumą.

– „Anykštos“ pirmtake „Kolektyviniame darbe“ pradėjote dirbti 1979-aisiais. Ar būtumėte fotografavęs, jeigu nebūtumėte dirbęs laikraštyje?  

– Gamtą būčiau fotografavęs. Matyt, būčiau fotografavęs ir tuos renginius, kurie man patinka. Vandens sportą, kalnų slides būčiau fotografavęs. Ir nedirbdamas „Anykštoje“ dalyvavau konkursuose. Čia sąmoningai pasirinktas kelias, aš juk žurnalistiką studijavau.

Apie 1978-uosius metus ELTA mano nuotraukas spausdino. Man buvo pasiūlyta bandomajam laikotarpiui eiti dirbti į ELTA, bet labai rimtai susirgo tėtis ir aš negalėjau išvažiuoti iš Anykščių. Tada dirbau darbininku Statybinių medžiagų gamykloje, vėliau su motociklu kasdien važinėjau į Molėtus, ten dirbau laikraštyje korektoriumi.

– Daugiau nei pusę amžiaus dirbdamas ar bendradarbiaudamas su „Kolektyviniu darbu“ ir „Anykšta“, Jūs regis, neprisiveisėte priešų, neįskaudinote žmonių?

– Manau, visko pasitaikė… Būta net juokingų situacijų. „Anykštoje“ spausdindavome asociatyvines nuotraukas. Atėjo porelė, kurių besibučiuojančių viešoje vietoje nuotrauką buvome išspausdinę. Nors jų veidų nuotraukoje nesimatė, bet mane šokdino gal dvi dienas. Mergina sako – mane kaime iš suknelės visi pažįsta…

Yra buvęs atvejis, kai graži nufotografuoto šuns, ant prekystalio letenas pasidėjusio, nuotrauka buvo išspausdinta. Dėl tos nuotraukos šeimininkai įpyko. Buvo atvejis, kai vieni žmonės mane demonstratyviai norėjo paleisti važiuoti girtą, bet nepakibau. Įkalbino išgerti apie 100 gramų, žinodami, kad aš tikrai turiu važiuoti. Aš išgėriau, bet nevažiavau. Paaiškėjo, kad policija būtų iš karto prisistačiusi. Ne kartą yra tekę fotografuoti slapta, pavyzdžiui, brakonierius. Buvo metas, kad į laidinį telefoną skambina antrą ar trečią valandą nakties, kolioja už kažką. Puolęs prie telefono, manai, kad kažkam iš artimųjų nelaimė, mieguistas net atsikirsti nesugebi, o tuomet kitame laido gale – pagiežingas juokas.

– Kada lengviausia ir sunkiausia buvo dirbti, o ir apskritai būti?

– Šiaip lyg ir turėtų būti taip, kad sunkiausi laikai buvo, kai buvau jaunas, bet tai buvo ir laimingiausi metai. Kai dirbau redakcijoje, visaip buvo. Buvo, kai redakcija gyvenome ant visiško bankroto ribos, bet tada žmona dirbo ekskursijų biure, jos stlyginimas buvo gerokai didesnis. Badauti nebadavome, bet buvo laikotarpių, kai nueini į parduotuvę ir žiūri, kuris batonas pigesnis. Laikraštinį popierių pirkdavome iš anksto, ir gauti jį buvo sunku. Redakcijoje buvo laikomi dideli popieriaus rulonai, įridenti per langą.

Atsimenu, kai spaustuvėje buvo metaliniai puslapiai renkami linotipu, paskui perėjome ant plėvelės, vyno gamykloje jas padarydavo. Pereinant iš vienos technologijos į kitą, būdavo, kad redakcijoje  iki 3–4 valandos nakties dirbdavome, be jokio papildomo atlyginimo. Nes tikslas buvo vienas – išleisti laikraštį.

– Jūs spontaniškas, skubantis, turintis daug „užklasinės veiklos“. Važinėjate kalnų slidėmis, vandens slidėmis ir apskritai greitai važinėjate. Žmonai Romai, tikėtina, reikėjo gerų nervų.

– Roma ir dabar sako – tu negali pabūti namuose. Žmona viską planuoja į priekį. Ji žino, ką veiks rytoj. Ji žino, kad rytoj kažkur važiuosim ir kažką darysim. O mano gyvenimo būdas buvo toks, kad jeigu man paskambins, kad kažkas kažkur atsitiko, aš tą pat akimirką atsistosiu ir išvažiuosiu. Ir neaišku, kada grįšiu. Jai viską sujaukiu. Jai esu dėkingas, kad ji mano gyvenimo būdą, kaip katino – kur noriu ten einu, ką noriu tą darau – šitiek metų pakentė, būdama visai kito tipažo. Kai dirbi redakcijoje, darai tai, ko reikia laikraščiui. O fotoaparatas mane visada lydi ir dabar. Važiuoju į Panevėžį, fotoaparatas ant sėdynės. Gal prireiks. Ir esu pastebėjęs, kad jeigu kažkur važiuoju ir fotoaparato nepasiimu, tai būtinai jo prireikia.Kad vaikai dorais žmonėmis užaugo, didelis Romos nuopelnas. Kai iš laiko perspektyvos pažiūriu, tai suprantu, kad vaikai augo mažokai dėmesio ir laiko gaudami iš manęs. Ypač tai jaučiu dabar, matydamas, kiek laiko ir dėmesio jie skiria savo vaikams. Mano džiaugsmas – anūkai. Geri vaikai augina gerus anūkus. Abu po du. Gyčio Lėja bus M. Biržiškos gimnazijos abiturientė, o Adas eis į septintą klasę. Sandros Jonė bus penktokė, o Gilė – antrokė.

Vienas Romos sesers sūnus Jonas, aš Jonas, Sandros dukra – Jonė. Pas mus Joninės – didelė šventė. Beje, Roma atsitiktinai suskaičiavo, kad šiemet, sudėjus mūsų anūkų gimimo metus, yra lygiai tiek, kiek mes gyvename kartu – 47-eri.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas