gal atsirastų kapo priežiūros iniciatyva? – apie „Laimės žiburį“:„sovietmetyje ten degė žiburys, sovietmetyje buvo apšviestas takas ir laptai, o dabar daug metų viska ta apšvietimo infrastruktūra sunaikinta ir niekas žmoniškai rašytojo kapo neprižiūri – vėjas prineša į arką pro metalo virbų vartus lapų, antkapio marmuras pasidengęs dulkėmis, šiukšėmis – ne kapas humanistui, o apleisties tarsi nežinomo, niekam nerūpimo žmogaus kapas. O kur testamento įvykdymas: „Tu, Julyte, mano kapą žolinėliais apkaišysi, tarpu rožių ir lelijų man kryželį pastatysi“. Monsinjoro Alberto Talačkos pritariant, Vytauto Balčiūno iniciatyva ir Juozo Ratauto rūpesčiu istorinis kryžius po restauravimo, atkūrus iš Zakopanės pervežimo metu numuštą kryžmą, prie kapo atstatytas, kapas su kryžiumi monsinjoro pašventintas, bet nei žolynėlių, nei rožių nei lelijų, nors dabar, kai tiek mobilių būdų papuošti kapą, niekas nedaroma. Sutemus žmonės ima prožektorių ir eina ten su baime.Ką veikia Jono Biliūno gimnazija, muziejus? Ar ne jų vardinis priesakas prižiūrėti kapą, kad prie kryžiaus žydėtų gėlės, kad jis būtų „žolinėliais apkaišytas“, kad kai natūraliai žydi rožės ir lelijos, jų žiedai puoštų didžiojo humanisto kapą.Visiškas valdžios ir žmonių abejingumas, visiška apleistis. Kažkoks valdžios kurtumas, kažkokia mąstymo amnezija. Užgesusio žiburio miestas, sumiškėjęs kalnas, užėlęs gražiausias Lietuvos kūrėjui sukurtas kapo kalnas. Gal atsiras bent porą žmonių, kurie įkurtų rašytojo kapo priežiūros grupę, kuri savo iniciatyva išvalytų arką, uždegtų žvakę, kurias galėtų paaukoti ir prekybos centrai, pasodintų mobiliuose induose gėlių, jas atnaujintų???“