Anykščių L. ir St.Didžiulių viešosios bibliotekos salėje buvo pristatyta anykštėno fotografo mėgėjo Stanislovo Semėno pirmoji nuotraukų paroda „Anykščiai žiemą, vasarą, rudenį, pavasarį“. Fotografo atsakymai į www.anyksta.lt skaitytojų klausimus.
– Jūs žinomas kaip žmogus, vienas pirmųjų Anykščiuose pradėjęs daryti spalvotas nuotraukas. Ar jaučiatės tapęs istorijos dalimi?
– Spalvota fotografija susidomėjau kokiais 1969 metais. Tada atsirado specialus popierius, nusipirkau juostų, chemikalų ir bandžiau daryti. Nepasakyčiau, kad daug spalvotų fotografijų padariau, nes tai sudėtingas darbas ir gana nepigus. Jeigu nespalvotoms fotografijoms reikdavo 2 vonelių, tai spalvotoms – mažiausiai 4. Be to, tai kruopštus darbas. Vienos fotografijos pavykdavo geriau, kitos – prasčiau, žodžiu, sudėtingas ir brangus procesas.
– Šiek tiek papasakokite apie savo gyvenimišką kelią
– Gimiau 1942 m. Anykščiuose. 1948 m. pradėjau lankyti mokyklą. Šiaulių politechnikume įgijau elektriko specialybę. Pirmoji darbovietė – Anykščių kelių skyrius, vėliau – Anykščių elektros tinklų skyrius, kur dirbau elektriku, kol išėjau į pensiją. Dar dvidešimt metų antraeilėse pareigose dirbau Anykščių rajono centrinėje bibliotekoje.
– Bibliotekoje dirba jūsų duktė Skaivė Meškauskienė.Turbūt jaučiatės neatitrūkęs nuo bibliotekos?
– Ji mane ir įkalbėjo surengti fotografijų parodą. Daugiausiai fotografuodavau sau, draugams parodydavau. Ji parodė mano fotografijas bendradarbėms, paagitavo mane surinkti fotografijas, tokiu būdu ir atsirado bibliotekoje paroda.
– Koks buvo pirmas Jūsų fotoaparatas?
– Pirmasis buvo fotoaparatas „Smena“.Jį man padovanojo tėvai. Vėliau įsigijau „Liubitel“, „Moskva“ ir „Zenit“. Šiuo metu fotografuoju su „Nicon“ firmos fotoaparatu, turiu dar ir „Panasonic“ aparatėlį. Parodoje demonstravau nuotraukas, darytas šiais dviem aparatais.
– Fotografija – brangus užsiėmimas, ar nesulaukdavote artimųjų priekaištų?
– Tėvai matė, kad čia rimtas užsiėmimas, nepriekaištavo, o ir vėliau artimieji suprato, kad čia mano pomėgis, taigi turėjo susitaikyti.
– Ar niekada nekilo mintis imtis fotografuoti moterų? Gal būtumėte padaręs karjerą?
– Mano dukros ir žmona man svarbiausios moterys. Jas ir fotografavau.
– Ką manote apie šiuolaikinę fotografiją?
– Kiek turiu albumų nusipirkęs, kiek varčiau, techniniu požiūriu šiuolaikinė fotografija labai toli pažengusi. Nelaikau savęs profesionalu, esu tik mėgėjas, kuriam patinka gamta. Negaliu lygintis su Jonu Junevičium ar kitais Anykščių fotografais. Tik portretinio žanro nemėgau niekada.
– Kokį kadrą norėtumėte padaryti?
– Esu suplanavęs, kad galbūt padarysiu seriją fotografijų iš Rubikių ežero. Esu žvejys, išklampojau ežero pakrantes, žinau, kokių gražių vietų ten yra. Tą unikalumą ir noriu įamžinti. O dėl kadro, tai pamenu vieną rytą, kai dirbau Elektros tinkluose. Kaip dabar atsimenu – virš Kvarco tvenkinio Anykščiuose kyla rūkas, paryčiai, saulutė jau šviečiasi, debesėliai – o aš neturiu fotoaparato. To ryto labai gaila, ir nežinau, ar bus dar tokia proga pamatyti ir nufotografuoti tokį grožį.
– Ko reikia gerai peizažinei nuotraukai?
– Gerai nuotraukai vieno karto ir vieno kadro neužtenka. Tai saulės apšvietimas, tai šešėliai, kartais reikia prietemos… Žodžiu, reikia keleto dienų vienam kadrui ir tinkamo rakurso.
Sakykim, žiemą gali būti giedra ir graži diena, o nuotraukose sniegas bus ne baltas, o melsvas, nes atsispindi dangaus žydrynė. Turi sulaukti reikiamo apšvietimo, kad sniegas iš tikro būtų baltas.
– Galbūt planuojate knygą savo peizažų išleisti?
– Apie tau jau galvoju. Konkrečiai dar nieko neturiu, bet būtų šaunu. Reikės plačiau pasidomėti projektinėmis veiklomis, gal rėmėjų atsirastų.
Asmeninio albumo nuotr.
