Algimantas Dačiulis: „Iki pandemijos gyvenome rojuje“

Kovo 1-ąją 85-ąjį gimtadienį šventė pirmasis nepriklausomos Lietuvos Anykščių rajono vadovas Algimantas Dačiulis. Jis sunkiausiais metais – 1990-1995-aisiais – buvo Anykščių rajono valdytojas.

Per tuos metus pasikeitė šalies ekonominė struktūra, pergyventa blokada, infliacija, gyventojams grąžintas nacionalizuotas turtas. A.Dačiulio valdymo laikotarpiu, 1993-aisiais, sunkmečiu, pastatytas paminklas Antanui Baranauskui, turėjęs tapti anykštėnų vienybės simboliu. Su A.Dačiuliu kalbėjomės ir apie šių dienų Lietuvą, ir apie jo vadovavimo rajonui laikotarpį.

– Baigiasi 31-ieji Nepriklausomybės metai. Kas šiandieninėje Lietuvoje jus stebina, kas džiugina, kas piktina?

– Reikia tik džiaugtis gyvenimu. Gal mes esame per daug norintys. Kaip gyvenome gerai iki šiol, iki pandemijos, tai buvo rojaus gyvenimas. Pragyvenimo lygis augo. Aišku, buvo diferenciacija, jei neklystu, Lietuvoje yra apie 200 tūkstančių žmonių, gyvenančių žemiau skurdo ribos, bet kiti galėjo važiuoti, skristi – ilsėjosi, kur norėjo. Tik džiaugtis reikia tokia didele Lietuvos gyvenimo pažanga. Pandemija sukrėtė, bet, manau, pergyvensime tai, kaip visa Lietuva ir visi lietuviai. Kai kas išrastas vakcinas nuo Covid-19 vertina skeptiškai, bet, manau, jie apsigalvos ir pripažins, kad vakcinos yra neišvengiamos norint nugalėti šitą pandemiją. Lyginant su tarybiniu laikotarpiu, reikia tik džiaugtis. Tai buvo laikmetis, kai  nuo mūsų nepriklausė, kaip mes turėjome gyventi. Buvo planas – kiek mes turime padaryti, ką pagaminti, kiek ir kur moksleivius  mokytis siųsti. Nepriklausomos Lietuvos metai – labai didelės pažangos metai. Aktyviam gyvenime seniai nedalyvauju, tik stebiu iš šalies ir džiaugiuosi.

– 1990-1995 metų laikotarpis buvo dviprasmiškas. Džiugino, kad Lietuva tapo laisva, dalyvavote  nepriklausomos valstybės kūrime, tačiau finansiškai laikmetis buvo sunkus. Ir valstybei, ir rajonui, ir, manau, pačiam Jums asmeniškai. Kaip jautėtės 1991, 1992, 1993-aisiais?

– Tai laikmetis, kai buvo pereinama iš planinės ekonomikos į rinkos ekonomiką. Vienos sistemos griūtis, kitos kūrimasis. Reikėjo tą perėjimą kažkaip suvaldyti. Mano supratimu, buvo suvaldyta.  Ėjimas į nepriklausomybę buvo suvienijęs žmones. Visus. Atgavus nepriklausomybę kai kas norėjo, kad viskas vyktų labai greitai. Sprendimų buvo reikalaujama čia ir dabar. Bet juk buvo pereita prie visiškai naujų santykių. Atkurti nuosavybę, atsiskaityti už padarytą žalą. Valstybė atsiskaitė su politiniais tremtiniais, su politiniais kaliniais už netektą kilnojamąjį turtą, už nekilnojamąjį turtą. Kai kas norėjo, kad žemė staigiai būtų grąžinta, todėl buvo ir nusivylimo, ir nepasitenkinimų, bet viskas buvo atlikta Vyriausybės ir Seimo nustatytų reglamentų lygmeniu.
Buvo ir ekonominė blokada. Ramybės mikrorajone, šalia daugiabučių, žmonės ant plytų valgyti gaminosi. Su baime laukėm žiemos – kaip reikės apšildyti daugiabučius, kaip šildyti mokyklas. Bet išsprendėm. Anykščių miestas blokados žiemą ne tik gavo šildymą, bet ir karštą vandenį. Ir plaukimo baseinas veikė. Atlyginimai buvo neadekvatūs gyventojų poreikiams. Ir rubliai cirkuliavo, ir laikinieji talonai, ir prekių nebuvo. Bet išgyvenome.
Kaip rajono valdytojas, nejaučiau labai didelio žmonių nepasitenkinimo. Buvome susitelkę, žmonės tyliai tuos sunkumus perkentė. 1992-aisiais pradėjome naują ligoninę statyti ir mes tą ligoninę sumūrijome per trejus metus. Galima kritikuoti, kad ji per didelė, bet tada nebuvo galima delsti, taisyti projektą. Tai būtų užtrukę ne mažiau trejų metų ir statybos niekad nebūtų buvę baigtos.
Administracijoje tada dirbo seni kadrai iš rajono vykdomojo komiteto. Žemės ūkio valdyboje nė vienas žmogus nebuvo pakeistas. Šitie žmonės buvo labai patikimi.
Kai mes negalėjome patenkinti visų norų, kad turto grąžinimo klausimai būtų išspręsti čia ir dabar,  dviejose palapinėse prie savivaldybės durų badavo žmonės, į Aukščiausiąją tarybą plaukė laiškai. Į Anykščius atvyko Vytautas Landsbergis, atkuriamojo Seimo pirmininkas, kartu su juo atvažiavo tarpžinybinė komisija, kuri patikrino mūsų valdybos priimtus sprendimus ir priekaištų nerado. Tada žmonės suprato, kad negalima reikalauti čia ir dabar.
Priminsiu, jog prašantis žemę grąžinti pilietis turėjo pateikti turėtos žemės eksplikaciją – kiek jis turėjo ariamos žemės, kiek jis turėjo pievų, kiek turėjo miško, kur ta žemė buvo – prie ežero, upės ir panašiai. Nė vienas nebuvo gavęs žemės nei prie upės, nei prie ežero, jei jam tai nepriklausė. V.Landsbergio komisija nuo mūsų nuėmė tą kritikos bangą. Tiesa, po 1995 metų, kai Seimas pakeitė įstatymą – situacija pasikeitė. O mano laikais buvo geležinė tvarka.  Nebuvo išdalytos nei paežerės, nei paupės, nei miškai.
Kaime reikėjo pradėti atkurti nuosavybę, reikėjo apskaičiuoti kiekvieno kolūkiečio indėlį į kolūkio sukurtą turtą. Kiekvienoje seniūnijoje buvo įkurtos agrarinės reformos tarnybos, o ūkiuose – laikinosios administracijos, panaikinus kolūkių ir tarybinių ūkių direktorių įgaliojimus. Buvo padarytas milžiniškas darbas, apskaičiuota,, kiek kiekvienam dirbančiajam ar dirbusiam turėtų atitekti kolūkio turto. Jis galėjo pasiimti turtą natūra arba turtas buvo perskaičiuotas į investicinius čekius.

– 1995 -aisiais nekandidatavote į Anykščių rajono tarybą, taigi pats savo noru pasitraukėte iš valdžios. Kodėl?

– Aš ne politikas. Buvau nepartinis. Paskutinė mano partija – savarankiška Lietuvos komunistų partija. Į socdemų partiją nestojau ir kadenciją baigiau būdamas nepartinis.
Niekada aš valdžios nesiekiau. Kiek perėjau valdžios etapų, visuomet buvau kviečiamas. Ir žemės ūkio valdybos viršininku, ir vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoju. Aš nesiekiau postų per jėgą. O 1995-aisiais man buvo likę treji metai iki pensijos.
Dirbdamas valdytoju nekonfliktavau nė su viena partija, palaikiau normalius dalykinius santykius.
Tiesiog darėme darbus: ir ligoninė pastatyta, ir paminklą vyskupui Antanui Baranauskui pastatėme, ir Troškūnų ligoninę perkėlėme į geras patalpas, ir senelių globos namus Svėdasuose įkūrėme, ir muzikos mokyklą į buvusį vykdomąjį komitetą perkėlėme.
Po kadencijos pabaigos buvau susitaręs eiti į Žemės ūkio banką. Ten atidirbau trejus metus ir baigiau savo karjerą.

– Užsiminėte apie paminklo vyskupui A.Baranauskui statybas. Žinant pirmųjų nepriklausomybės metų ekonominę situaciją – paminklas buvo grandiozinis projektas. Kas inicijavo jo statybas?

– Inicijavo Anykščių šviesuomenė. Ypač išskirčiau Vytautą Balčiūną (dabar jis Lietuvos dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerijos vedėjas, praėjusio amžiaus dešimto dešimtmečio pradžioje V.Balčiūnas dirbo Anykščių A.Baranausko ir A.Vienuolio Žukausko memorialinio muziejaus direktoriumi – aut.past.). Jo idėja buvo vyskupui pastatyti paminklą, kaip anykštėnų vienybės simbolį. Pagrindinis paminklo tikslas – nepriklausomybės atkūrimo pažymėjimas. Darbas buvo daromas labai nuosekliai. Originalaus dydžio maketas buvo pastatytas Anykščių kultūros centro mažojoje salėje, tad visuomenė galėjo įvertinti paminklo vyskupui didingumą ir išsakyti savo nuomonę. Man buvo pavesta organizuoti statybas, stengiausi rasti tam lėšų. Specialaus finansavimo paminklo statyboms nebuvo, bet buvo galima susitarti su Finansų ministerija dėl papildomų dotacijų rajono biudžetui.  

 – Kaip 1990-1995 metais buvo padalytos rajono tarybos ir rajono valdybos funkcijos?

– Rajono valdybai buvo suteikti labai platūs įgaliojimai. Valdyba sprendė visus rajono ūkinius klausimus. Tarybai buvo patikėti strateginiai klausimai – biudžeto tvirtinimas, kapitalinių įdėjimų lėšų paskirstymas. Taryba sprendė santykius su politinėmis partijomis, o ūkinė veikla buvo atiduota rajono valdybai.

– Rajono valdybą tvirtino rajono taryba. 1990-1995 metų kadencijos Anykščių rajono taryba buvo labai marga, sudaryta iš skirtingų pažiūrų žmonių. Ar taryba nebandė keisti valdybos, rengti interpeliacijos rajono valdytojui?

– Taryba patvirtino valdybos struktūrą. Buvo septyni valdybos nariai ir valdytojas. Valdybai buvo patikėta ūkinė veikla. Mes disponavome milžiniškais pinigais. Kompensacijų išmokėjimas buvo mūsų kompetencija, o mūsų priimti sprendimai buvo neginčytini. Nė vienas mūsų sprendimas nebuvo apskųstas aukštesnėms organizacijoms, kurios galėjo tuos sprendimus pakeisti.
Apie atstatydinimą nebuvo net kalbų. Gal mes diplomatiškai ir objektyviai sugebėjome klausimus spręsti? Nekildavo konfliktinių situacijų.

– Antanas Baura, vėliau buvęs trijų kadencijų Seimo nariu, 1990-1995 metais buvo vienas iš artimiausių Jūsų pagalbininkų?

– Jis buvo pirmasis valdytojo pavaduotojas, Žemės ūkio skyriaus vedėjas. Žemės ūkis tada dominavo. Laikinosios kolūkių ir tarybinių ūkių administracijos ir agrarinės tarnybos, veikusios kiekvienoje seniūnijoje, buvo pavaldžios savivaldybei.
1995 metais įkūrus apskričių administracijas, joms perduota didelė dalis darbų, kuriuos iki tol atliko savivaldybės.   
 

– Koks Jūsų požiūris į dabartinę rajono valdžią, į ankstesnes valdžias? Turite kokį nors esminį priekaištą?

– Nemanau, kad galėčiau priekaištauti. Kiekvienam laikmečiui yra savos problemos. Vieniems pasiseka daugiau padaryti, kitiems – mažiau. Visi juk dirba. Pasitaiko suklysti. Bet manau, visi nori tik gero. Man visi labai geri. Džiaugiuosi, kad esu neužmirštas, kad rodo pagarbą. Džiaugiuosi gyvenimu, nenoriu kitų mokyti. Ir negaliu. Šiluma atpigo, miestas tvarkomas, kaimai tvarkomi. Problemų, aišku, kyla ir visada kils, bet valdžia bando jas spręsti.