Kartais didelės idėjos prasideda nuo visai mažų dalykų. Pavyzdžiui, nuo šuns, vardu Rudis ir kelių benamių kačių, kurios nusprendė, kad uždarosios akcinės bendrovės Anykščių komunalinis ūkis teritorija – visai nebloga vieta ne tik rasti užuovėją, bet dar ir gauti nemokamo ėdalo.
Ko gero, mažai kas galėjo ir pagalvoti, kad komunalininkai, kiekvieną dieną užversti šimtais darbų, yra tokie geri žmonės, kad net randa laiko pasirūpinti mažaisiais mūsų draugais ir, kas svarbiausia, iš savo bendrovės biudžeto skiria lėšų jiems nupirkti pašaro.
Vien pernai bendrovė gyvūnų pašarams pirkti išleido 390 eurų. Suma nedidelė, bet turint galvoje, kad komunalininkai nuolat dejuoja, kaip jiems nuostolį neša pirtis, turgus, žingsnis investuoti į benamių katinų maitinimą yra kilnus ir vertas atskiro įvertinimo.
Komunalininkų teritoriją saugantis šuo Rudis – šaunuolis. Jis, matyt, toks mielas ir geras, kad benames kates į jų teritoriją tiesiog traukia. O gal Rudis su jomis netgi dalijasi pašarais iš bendro dubenėlio?
O čia iškyla klausimas – jei viena rajono įmonė gali išlaikyti šunį ir kelias benames kates, kodėl to negalėtų daryti ir kitos Anykščių rajono biudžetinės įstaigos? Juk gyvūnai galėtų tapti ne tik globotiniais, bet ir nauja turizmo ir edukacijos kryptimi.
Įsivaizduokime, kad Anykščiuose atsiranda naujas maršrutas – „Biudžetinių įstaigų gyvūnų takas“. Pas komunalininkus turistus pasitinka teritoriją saugantis šuo Rudis, kuris yra tarsi rajono saugumo simbolis. Bibliotekoje skaitytojams knygas išsirinkti padeda katė Murka. Muziejaus kieme turistus pasitinka ramiai vaikštinėjantis ožys, o Anykščių menų inkubatoriaus–menų studijos kieme akį traukia lakstantys viščiukai.
Turistai gauna edukaciją apie atsakingą gyvūnų globą, o įstaigos – galimybę iš to dar ir uždirbti vieną kitą eurą. O savivaldybei nebereikia mokėti tūkstančių eurų už beglobių gyvūnų gaudymą ir jų gabenimą į Utenoje veikiančius gyvūnų globos namus.
Kol kas komunalininkai planuoja šiais metais gyvūnų pašarams skirti iki 700 eurų. Tai byloja, kad Rudis tikrai neliks alkanas ir toliau sėkmingai konkuruos su Anykščiuose veikiančiomis apsaugos paslaugas teikiančiomis bendrovėmis.
O jei savivaldybei nebereikės uteniškių paslaugų, gyvūnų pašarams tikrai pakaks ne tik lojaliajam komunalininkų Rudžiui, bet ir kitų biudžetinių įstaigų globojamiems gyvūnams.
Gal po kelių metų turistų gidai Anykščiuose pasakos: „Štai čia gyvena garsusis Rudis – rajono saugumo specialistas ir pirmasis Anykščių gyvūnų edukacijos ambasadorius.“
Ir jei taip nutiktų, komunalininkai galės išdidžiai pasakyti, kad idėja prasidėjo ne nuo strateginių planavimo dokumentų, o tiesiog nuo dubenėlio Rudžiui ir kelioms benamėms katėms.
Ir dar. Kaip jau skelbta, Anykščiams koją kiša tai, kad mieste kietųjų dalelių skaičius viršija normą.
Vadinasi, laikas persėsti į ekologišką transportą. Biudžetinių įstaigų globojamus gyvūnus turistai galėtų pasiekti ne taršiuoju mėlynuoju traukinuku, o arklių tempiamais vežimais – arklių taksi.
Šioje vietoje išloštų ne tik miestas, bet ir rajono ūkininkai, nes arkliams reikėtų parūpinti pašarų, be to, vasarą kokiame nors miesto parke nereikėtų pjauti žolės – beliktų pievas tik nuganyti…
Iš pirmo žvilgsnio galbūt viskas skamba ir utopiškai, bet Anykščiai neatsiejami nuo gyvūnų.
Nepamirškime, kad miesto centre stovinčio bendrabučio sieną vis dar puošia gaidys, o dabartinė rajono valdančiųjų kryptis primena Jono Biliūno kūrinį „Brisiaus galas“…





















čia reikia ir mūsų tarybos nario, veikiančio socialinių reikalų politikos srityje dėmesio, kuris mėgsta į save sutelti sekėjų dėmesį dėl šuniuko balkone ar dėl kitokių privačių reikalų, o štai savivaldybės vldomos bendrovės balanse turi matytis apskaitytas sargybinis šuo su visai jam priskirtais sveiko darbuotojo atitiktie pažymėjimais, įgytais skiepais ir profilaktinėmis priemonėmis nuo blusų, kurais vis atneša beglobės katės, kaip tos asocialios gyventojos. Kita vertus, šuo turi turėti atitinkamas darbui ir poilsiui skirtas patalpas pagl gyvūnų laikymo taisykles, o prižiūrintis asmuo turi buti išklausęs dresuotojo bei veterinaro instruktažus. Be šių, paminėtų punktų gali susvyruoti ne tik Rudžio bet ir bendrovės vadovo reputacija, o iš paskos ir rajono savivaldybės vadovų, kaip tų Brisiaus novėlės šeiminikų, pagal pareigybes kontroliuojančių ir vadovaujančių savivaivaldybės įmonei iš centrinės kontoros, esančios rašytojo vardu pavadintoje gatvėje, kuris parašė žinoma apysaką „Brisiaus galas”.