Žirgų maudynės naktigonėse pripažintos nematerialia vertybe

„Žirgų maudynės anykštėnų naktigonės šventėje“ tradicija šių metų kovą įtraukta į Nematerialaus kultūros vertybių sąvadą.
Prie to, kad ši reta Anykščių krašto tradicija būtų paskelbta nematerialia kultūros vertybe, stipriai prisidėjo Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos specialistė–kultūrologė Jūratė Garnelienė – ji iš Andrioniškio krašto gyventojų surinko medžiagą apie žirgų maudynes Anykščių krašte bei pateikė paraišką, kad naktigonė taptų nematerialia vertybe.

Nuo šiol ši tradicija turi tokį patį nematerialaus kultūros paveldo vertybės statusą kaip drevinė bitininkystė Varėnos krašte, kanklės ir kankliavimas, sutartinės, pintinių juostų pynimas.
Tam, kad žirgų maudynių tradicija būtų įrašyta į Nematerialaus kultūros vertybių sąrašą, daug nuveikė Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos specialistai. Viena jų – J. Garnelienė.

„Labiausiai džiaugiuosi, kad gavome šitą pripažinimą, nes įdėta labai daug darbo, paraiška apėmė apie 30 lapų. Tai – ir paskatinimas dirbti toliau. Bus daugiau veiklų – darysime nuotraukų parodas, gal kokį filmuką parodysime, šiais metais į naktigonę planuoja atvažiuoti šokių kolektyvas iš Latvijos. Skatinsime žmones, kad kuo daugiau pasiliktų su nakvyne“, – „Anykštai“ sakė J. Garnelienė.

J. Garnelienė praėjusiais metais apsilankė Andrioniškyje ir Plikiškių kaime bei pakalbino senuosius jų gyventojus, ką jie prisimena apie žirgų maudynes.
„Gaila, kad nėra užfiksuota informacijos iš anksčiau, tą reikėjo padaryti prieš kokių penkiasdešimt metų, – sakė J. Garnelienė. – Tačiau radome pateikėjų – man juos surasti labai padėjo Andrioniškio seniūnijos seniūnas Rolandas Lančickas. Taip pat daug bendraujame su Arklio muziejaus vedėju Mindaugu Karčemarsku.“
„Man pavyko pakalbinti Marijoną Masienę, Joną Arvydą Masį – jiedu visada per naktigonę važinėja su savo brička. Jonas pasidalino prisiminimais iš ankstesnių laikų, o Marijona papasakojo, kaip kolūkio laikais arkliuką maudydavo.

Taip pat kalbinau andrioniškietį Juozą Tamošiūną, jam apie devyniasdešimt metų. Labai džiaugiuosi, kad R. Lančickas mane nuvežė į Plikiškių kaimą pas Elvyrą Nijolę Narkevičienę, gyvenančią prie pat Šventosios upės. Ji man pasakojo, kaip jos vyras po darbų ten maudydavo arklį“, – apie pašnekovus, kurie jai suteikė informacijos apie naktigonę, pasakojo kultūrologė.
J. Garnelienė džiaugėsi, kad kalbinti žmonės noriai bendravo ir mielai dalijosi savo atsiminimais.
„Bijojau klausinėti, galvojau, kad žmonės nieko nepapasakos. Bet iš kiekvieno vis ką sužinojau, kiekviena asmenybė unikali. Pavyzdžiui, Marijona – ji nuo trejų metų ant arklio. Labai gerai, kai informacija yra užfiksuota raštu – internete, pasaulio anykštėnų puslapyje, radau 2012 metų straipsnį – ten rašoma, kaip pirmojoje naktigonėje dalyvavusi devyniasdešimties sulaukusi močiutė, andrioniškietė Genovaitė Lapienienė stebėjosi, kad anais laikais ant arklio užsėdęs žmogus tokio aplinkinių dėmesio nesulaukdavo.

Man labai gerai išėjo – vieni papasakojo, kaip seniau būdavo, kiti – jau apie vėlesnius, tarybinius laikus. Vertybę turime, bet jos fiksavimo buvo labai mažai“, – kalbėjo pašnekovė.
Pasiteiravus, ar Lietuvoje dar kur nors yra išlikusi tradicija maudyti žirgus, J. Garnelienė pasakojo, kad naktigonių yra išlikę, jos vyksta ne viename krašte, bet apie maudynes jai girdėti neteko.
„Tai yra unikalus dalykas. Naktigonės šventė Anykščių krašte su visomis žirgų maudynėmis vyksta jau daug metų, čia turime tris žirgynus, jau nekalbant apie Arklio muziejų. Esu biržietė, dariau naktigonę Biržuose, bet pas mus nėra vandens, o arklių maudynės pritraukia daugiausia žmonių. Jei vertybių neįprasminsi, jos išnyks, užsimirš. Praėjusiais metais aš organizavau šią šventę Anykščiuose, džiugu, kad į tai įtrauktas jaunimas, kad ir vaikai maudosi drauge su žirgais“, – kalbėjo Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos specialistė, kuri teigė, kad ši ekspedicija į Andrioniškį – ne paskutinė, ji tikino rinksianti informaciją ir toliau: Neužtenka to, kad žmogus būtų vyresnio amžiaus – reikia ieškoti tų, kurie gyveno prie upės. Pavyzdžiui, M. ir J. A. Masiai patys turi arklį ir nuo pat pradžių dalyvauja renginiuose, o moteris iš Plikiškių – gyvenanti prie pat upės, todėl jie galėjo suteikti reikalingos informacijos. „Darysiu daugiau ekspedicijų, planuoju aplankyti ir kitas seniūnijas, pakalbinti žmones nebūtinai apie maudynes, o ir apie naktigonę, žirgus – gal žmonės atsimena kokių mįslių, pasakojimų.“
Pasiteiravus, kokia projekto nauda Anykščiams, specialistė sakė:

„Visų pirma, naktigonės ir žirgų maudymo išsaugojimas kaip vertybė, tęstinumas. O kitas dalykas – tiek žirgynams, tiek mums, regioniniam parkui, didelis pliusas, kad vertybė bus išsaugota ateities kartoms ir toliau transliuojama, pristatoma ir kituose regionuose.“
Niūronių kaime, Žirgo tako aštuntajame kilometre esančioje stovyklavietėje naktigonė šiemet vyks jau penkioliktą kartą, ji organizuojama rugpjūčio mėnesio viduryje. Žirgų maudynių tradiciją puoselėja Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcija, Arklio muziejus, Anykščių krašto žirgynai „Vilartas“, „Mikadoras“ ir „Origonas“. Šventėje vyksta Anykščių rajono žirgynų raitelių pasirodymai, edukacijos, koncertai, žaidimai, ir, žinoma, Šventojoje maudomi žirgai.
Naktigonė yra bendras kaimo arklių ir ariamųjų jaučių ganymas vasaros ir rudens naktimis. Lietuvoje į naktigonę dažniausiai jodavo jaunesnieji šeimos nariai (dažniausiai vaikinai), samdiniai, rečiau šeimininkas. Naktigonė išnyko valstiečiams išsiskirsčius į vienkiemius.
Nematerialaus kultūros vertybių sąvadas – tai Lietuvoje gyvuojančių tradicijų, papročių ir praktikų registras, kuriame įamžinamos ir pristatomos puoselėjamos kultūros vertybės. Sąvadas padeda išsaugoti gyvąsias tradicijas, skatinti jų pažinimą ir perdavimą ateities kartoms.
Vertybės įrašymo iškilmės vyks gegužės 19 dieną Vilniaus rotušėje.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas