Į Anykščius kitataučiai keltis vengė

Legendinio rašytojo Džordžo Orvelo kūrinyje „Gyvulių ūkis“ aprašyta situacija, kaip „vieni gyvuliai yra lygesni už kitus“. Panašus buvo gyvenimas ir Tarybų Sąjungoje. Ypač, tai būdinga buvo kalbant apie tautas. Rusų tauta, jos kalba ir kultūra buvo „lygesnė“ už kitas, jeigu kalbi savo kalba, jau esi nacionalistas, o jeigu kalbi rusiškai – internacionalistas. Aštuoniasdešimtmetį perkopęs Vytautas PUPEIKIS, kurio darbo stažas – per 50 metų, ilgą laiką dirbo partijos kultūrinio-masinio sektoriaus organizatoriumi. Mokėsi V.Pupeikis Vilniuje ir Maskvoje. V.Pupeikis aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje. Daug padėjo choro vadovui Pranui Jurkoniui suburiant profsąjungų chorą, vėliau buvo choro ,,Šilas“ aktyvus dalyvis. Pasiteiravome jo, kaip buvo iš tikro su nacionaliniu klausimu.

– Tarybiniais laikais buvo ypač akcentuojama, kad tautos neturi jokios reikšmės, net ir šūkis skelbė „Visų šalių proletarai – vienykitės“, tačiau faktiškai buvo propaguojama ir proteguojama viena tauta – ta, kurios kalba kalbėjo Leninas.

– Jau minėjau jau anksčiau – tiek ateizmo reikalai, tiek nacionalinis klausimas labai priklausė nuo vietos valdžios, apskritai marksistai suprato, jog didžiausia paslauga Dievui būtų, jei būtų griaunamos bažnyčios. Tas pats buvo ir su internacionalizmo skleidimu. Jeigu vadovai buvo rusų tautybės, tai buvo, o jeigu lietuviai, internacionalizavimo buvo mažiau.

–Jūsų darbo stažas daugiau kaip 50 metų, faktiškai matėte visą tarybinį laikotarpį, ar buvo nesutarimų dėl tautinių klausimų?

– Nepasakyčiau, kad buvo daug. Sakykim aš tarybinėje armijoje tarnavau nuo eilinio iki majoro. Mūsų pulkas stovėjo Irano-Turkijos pasienyje, prie Arakso upės. Dėl tautybės nieko neišskirdavo. Nubuvo žeminimo dėl to, kad esi ne rusas. Sakyčiau, net atvirkščiai – aukštus karininkus vežiodavo tik lietuviai ir estai vairuotojai. Bet tai ne dėl tautybės, o todėl, kad jie buvo tvarkingesni, palyginus su kitais. Jei buvo diskriminacija, tai nerūkančių atžvilgiu – armijoj išmokau rūkyti. Būdavo taip – per poilsio valandėles, vadinamuosius „perekūrus“, kas rūko, ilsisi, o kas nerūko – siunčiami ko nors plauti.  O plauti nenorėjau.

-O civiliniame gyvenime?

-Aš pats turėjau du nemalonius atvejus dėl šito klausimo. Mano darbas buvo toks – lydėti „vaduotojų“ delegacijas, nes niekas nenorėjo likti po darbo, kažkur važinėti, o aš turėjau. Pamenu vieną kartą veteranas medalį pametė, tai kiek vargom, kol jį suradom.

Vienas, kai lydėjau karo veteranus ir buvo incidentas su restorano padavėja, kuri neigiamai atsiliepė apie rusus, tada turėjau aiškintis. O antras, kai Nidoj po poilsio manęs paklausė, ar patiko, pasakiau, kad viskas gerai ir nusistebėjau, kad ten daug rusiškai kalbama. Tada mane svarstė, galėjau ir darbą prarasti, bet baigėsi viskas gerai.

-Buvo propaguojamas tautų maišymas, ar negaudavote nurodymų tiek ir tiek perkelti čia specialistų iš Rusijos?

-Tokio dalyko negirdėjau. Kad nebūtų buvę čia jų kur ir apgyvendint. Vilniuje girdėjau, kaip Antanas Sniečkus skaitė paskaitą ir sakė, kad po karo siūlė prie Lietuvos prijungti Karaliaučiaus sritį. Jis pasakė, kad lietuviai – sėslūs žmonės, iš kur mes gyventojų gausim, rusai gali juk ir iš Sibiro atvažiuot, ir atsisakė. Manau, kad A.Sniečkus buvo labai įžvalgus šiuo klausimu, nes būtų vis tiek prikėlę rusų. O Anykščiai buvo labai lietuviškas rajonas, todėl čia kitataučiai nelabai norėjo keltis.  Ne todėl, kad į juos kitaip būtų žiūrima, turbūt nenorėjo jaustis svetimi. 

-Ar nebuvo taip, kad priklausymas kuriai nors tautybei jau buvo tam tikras pranašumas?

-Sakau – viskas priklausė nuo vietos žmonių. Anykščiuose niekas neskirstė ar tu rusas, ar lietuvis, ar žydas. Visus vertino vienodai. Didesnė bėda buvo giminystės ryšiai. Sakykim, aš po to, kai vedžiau žmoną, buvau iškviestas į Ukmergės KGB skyrių. „Ar žinai iš kokios giminės tavo žmona?“, – manęs paklausė. Pasakiau, kad žinau, pavardę pasakiau, o tada KGB karininkas ėmė vardinti žmonos giminaičius – tas ištremtas, tas partizanų vadas… Pasakė, kad Komunistų partijos struktūrose dirbti negalėsiu, nebent  išsiskirčiau su žmona ir liepė rašyti prašymą išeiti iš darbo. Parašiau, bet neišsiskyriau. Anykščiuose gavau vietą kaip kultūrinio-masinio darbo organizatorius. Bet šiaip, žinoma, kad tada rusų kalba, kultūra buvo plačiai skleidžiamos, naudojamos. Yra rusų geros kultūros, sakykim, yra gražių dainų, kurias ir dabar su malonumu klausau.   

-Ačiū už pokalbį.