Tiesa yra ta, kad kiekvienas iš mūsų kažkada mylėjome savo mokyklą. Galbūt tada, kai dar būdami pirmokai lėkėm link tos pasakiškos ir paslaptingos vietos, rankose laikydami už mus pačius didesnį kardelį, saugodami mamos padarytas šukuosenas nuo vėjo ir jau tradicinio rugsėjo 1-osios palydovo – lietaus.
Galbūt tada mes mylėjome tą stebuklingą vietą, kur visi išmoksta, atrodytų, neįmanomų dalykų: rašyti, skaityti, skaičiuoti. Ir ta paslaptis, jog nežinojome, kokie ten burtai veikia, mūsų visai negąsdino… Mes visi svajojome apie būrį naujų draugų, krūvas naujų žaislų, kurie pirmoje klasėje turbūt ir kėlė didžiausią susidomėjimą, bei kartkartėmis pagalvodavome, kad išmokti knygutes skaityti pačiam būtų visai neblogai, tačiau tada, kai mokslas tapo ne tik gražus, tėvelių ir senelių nuolat mums į galvas kalamas žodis, su entuziazmu bei ta mokyklos magija, kuria ji buvo apipinta, dingo ir didžiulė meilė.
Tada mes tapome maištininkais: garsiai deklaravom, kad mokykla mums nereikalinga, viskas, ko mus moko, yra beprasmiška, visa sistema yra supuvus ir niekas mūsų nesupranta. Mūsų – tokių ypatingų individų, vienintelių tokių pasauly, kurių niekas nėra matęs – ir kaip kažkokia mokykla gali mus tapatinti su pilka mase?! O tiesa ta, kad tokių unikalių „maištininkų“ mokykla matė ne vieną ir ne du. Kiekvienas išgyveno tą: „aš esu kitoks ir niekas manęs nesupranta“ etapą, bet net ir tas kitoks didžiausias maištininkas, kuriam „mokykla nieko nedavė“ nubraukė ašarą per paskutinį skambutį, o pirmos studijų sesijos pasakė: „Kaip aš norėčiau ten grįžti“
Na, o aš turbūt dar esu maištininkės amžiaus – kartais pagalvoju, kad mokykla manęs nieko neišmoko, vis dar erzinu mokytojus klausimu: „O kada aš tai panaudosiu gyvenime?“ – ir po pamokos kartais paaimanuoju: „Kokia čia nesąmonė“, bet aš nelauksiu paskutinio skambučio ar pirmo klasės susitikimo po penkerių metų, kad pasakyčiau, jog savo mokyklą myliu jau dabar. Aišku, gal ne visada tai tinkamai parodau: retai užsidedu biliūnšvarkį, kartais pramiegu pamokas ar visai netyčia užmirštu apie namų darbus, kartais prisėdu ant palangės ar ranka paliečiu naujai išdažytas sienas, kurios, gink Dieve, yra tik žiūrėjimui, o ne naudojimui – kaip muziejaus eksponatas, bet aš vis vien myliu savo mokyklą. Myliu ne tas gražiąsias sienas, langus ar duris, kurių turbūt greit ir nebeliks, sprendžiant iš renovacijos garsų, bet myliu tuos žmones, kurie pavaduodavo mano tėvus: iškrėtus kokį pokštą – pabardavo, atlikus kažką gerai – pagirdavo, bet visada manimi rūpindavosi. Myliu tą mokyklos magiją, kuri pas mane sugrįžo po daugybės metų. Myliu visus prisiminimus, kuriuos man mano mokykla davė: drebančias iš baimės rankas prieš Kalėdinį vakarėlį, įraudusius žandus po krepšinio varžybų, rašaluotus pirštus po kontrolinio, pyktį, gavus šešetą, ir euforiją, kai tavo rašinį paskaitė garsiai…
Aš myliu savo mokyklą, aš dėkoju už viską, ką ji man davė ir tikiuosi, kad kažką gero jai daviau ir aš.
